Lietuvoje kuriama inovatyvi psichikos sveikatos programa, skirta pabėgėliams, patyrusiems traumas ir integracijos iššūkius. Ši programa siekia užtikrinti emocinę gerovę tiems, kurie ieško prieglobsčio šalyje. Pasak psichologės dr. Valentinos Demidenko, ši iniciatyva į šalį atneš tarptautiniu mastu pripažintus metodus, kurie bus naudingi ne tik pabėgėliams, bet ir visai Lietuvos visuomenei stiprinant psichikos sveikatą.
V. Demidenko eina Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorės pareigas, kuris taip pat atsakingas už užsieniečių integraciją savivaldybėje. Jonavos patirtis šioje srityje dažnai vertinama kaip pavyzdinė visoje Lietuvoje. Ji taip pat vadovauja nacionalinei ekspertų grupei, kuri dalyvauja kuriant naują pabėgėlių psichikos sveikatos programą, kaip teigiama Priėmimo ir integracijos agentūros pranešime.
Šiuolaikinė programa, kurios kūrimą koordinuoja Priėmimo ir integracijos agentūra, pirmiausia skirta ukrainiečiams ir bus pritaikyta visose Lietuvos savivaldybėse.
Dr. V. Demidenko teigimu, pagrindinis programos tikslas yra užtikrinti psichikos sveikatą ir psichosocialinę gerovę pabėgėliams, ypač tiems, kurie patiria potrauminio streso sindromo riziką. Ji pabrėžia, kad laiku suteikta pagalba yra ekonomiškesnė nei vėlesnis rimtų sutrikimų gydymas. Programa siekia, kad kiekviena savivaldybė galėtų taikyti standartizuotus pagalbos metodus.
Šiuo metu Lietuvoje psichikos sveikatai skiriama daugiau dėmesio tik tada, kai iškyla rimtų problemų, reikalaujančių specializuotos psichologų ar psichiatrų pagalbos. Naujoji programa siekia suteikti daugiau prevencinių paslaugų, kurias galėtų teikti apmokyti bendruomenių lyderiai, socialiniai darbuotojai ar pedagogai. Toks ankstyvas įsikišimas padėtų išvengti rimtesnių sutrikimų ateityje.
Didžioji dalis pabėgėlių ir imigrantų patiria stresą, krizes, tačiau jiems nebūtinai pasireiškia rimti psichikos sveikatos sutrikimai. Jie gali jausti vienatvę, nepasitikėjimą savimi, integracijos sunkumus, nerimą dėl ateities ar gedėti dėl prarastų namų ir artimųjų.
Svarbu sukurti tokią psichosocialinės pagalbos sistemą, kurioje apmokyti užsieniečių bendruomenių lyderiai galėtų padėti pirminiame lygyje. Jie galėtų teikti emocinę paramą, mažinti vienišumo jausmą ir nerimą. Antrame lygyje pagalbą teiktų specialistai, neturintys psichikos sveikatos specialisto išsilavinimo, pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, mokytojai ar savanoriai, kurie būtų apmokyti psichologinių žinių.
Dr. V. Demidenko teigia, kad Lietuvoje ši sritis yra nepakankamai išvystyta, per daug pasikliaujama tik psichoterapeutais, klinikiniais psichologais ir psichiatrais. Ji pabrėžia, kad pirminiame lygyje daug gali nuveikti ir kiti specialistai bei pati bendruomenė, galbūt net išvengiant specializuotos pagalbos poreikio. Toks modelis sėkmingai veikia kitose Europos šalyse ir galėtų būti įdiegtas kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje.
Toks požiūris galėtų būti taikomas ir visos visuomenės emocinei gerovei. Visuomenės sveikatos biurai jau pradeda diegti panašias iniciatyvas, o nacionaliniu mastu vykdomas gerovės konsultantų projektas.
Gerovės konsultantai – tai socialiniai darbuotojai ir socialiniai psichologai, kurie yra baigę terapijos metodų kursą. Žodis „psichologas“ dažnai atbaido žmones, todėl „gerovės konsultantas“ skamba mažiau grėsmingai, tačiau gali suteikti reikiamą psichoemocinę paramą ir nustatyti, ar reikalinga profesionalesnė konsultacija.
Nespecializuotos pagalbos plėtra yra naudinga įvairiais aspektais. Ji kainuoja mažiau, pasiekia daugiau žmonių ir padeda identifikuoti tuos, kuriems reikalinga specializuota pagalba.
Dr. V. Demidenko pažymi, kad Lietuvoje rūpintis psichikos sveikata vis dar nėra norma, žmonės gėdijasi arba neigia, kad jiems gali prireikti pagalbos. Užsieniečius įtikinti dar sunkiau, nes stigma jų bendruomenėse yra dar stipresnė. Todėl sistema turi būti orientuota į pirminę pagalbą per žmones, kurie jau turi glaudesnį ryšį su bendruomene ir jos nariais. Tokia parama yra lengviau priimama, nes bendruomenės lyderis, mokytojas ar socialinis darbuotojas jau yra užsitarnavęs pasitikėjimą. Šie specialistai gali paaiškinti, kas yra stresas, kaip jį valdyti, ir kad sunkumų patyrimas bei pagalbos ieškojimas yra normalu pabėgėlių situacijoje.
Dr. V. Demidenko jau 15 metų vadovauja Jonavos rajono socialinių paslaugų centrui. Jonava laikoma geru pavyzdžiu, kalbant apie užsieniečių integraciją Lietuvoje. Savivaldybė turi daug patirties dirbant su pabėgėliais ir imigrantais nuo 1996 m., kai Rukloje buvo įkurtas Pabėgėlių priėmimo centras (dabar – Priėmimo ir integracijos agentūra). Jonavos rajono visuomenė jau beveik 30 metų gyvena kartu su kitataučiais iš įvairių šalių, todėl integracijos procesas yra nuolat tobulinamas.
Jonava sukūrė „vieno langelio“ principą, kuris leidžia pabėgėliams ir imigrantams gauti visas reikiamas paslaugas vienoje vietoje. Tai palengvina naujų atvykėlių integraciją, nes jie gauna visą informaciją apie apgyvendinimą, įsidarbinimą, švietimą, sveikatos priežiūrą ir kitas socialines paslaugas per Jonavos rajono socialinių paslaugų centrą.
Atvykus į centrą, įvertinami visi asmens poreikiai. Tai, kas šiuo metu kuriama nacionaliniu mastu (užsieniečių koordinatoriai), Jonavoje jau sėkmingai veikia. Taip pat sukurti „žalieji koridoriai“, leidžiantys socialinių paslaugų centro specialistams susisiekti su kitomis įstaigomis ir padėti užpildyti dokumentus, kad užsieniečiams, ypač nemokantiems lietuvių kalbos, nekiltų sunkumų. Pavyzdžiui, su poliklinika sudarytas atskiras susitarimas, kad žmogus patektų tiesiai pas angliškai arba rusiškai kalbantį šeimos gydytoją.
Tokia sistema palengvina darbą ir įstaigoms, nes sumažėja konfliktinių situacijų dėl nesusikalbėjimo. Taip pat įdarbinti kultūros mediatoriai – įvairių bendruomenių atstovai, kurie padeda socialiniams darbuotojams bendrauti su atvykėliais. Jonavoje taikomas kultūriškai jautrios pagalbos pabėgėliams modelis, kuris išskiria šią savivaldybę iš kitų.
Per dešimtmečius Jonavos rajono institucijų požiūris į gyventojus iš užsienio pasikeitė. Anksčiau manyta, kad tai specifinė grupė, kuriai reikia kitokių paslaugų ir tik specifiniai specialistai jas gali suteikti. Dabar savivaldybė supranta, kad užsieniečiai yra tiesiog rajono gyventojai, o įstaigos turi šiek tiek prisitaikyti. Nereikia atskiros bibliotekos, tiesiog reikia knygų ukrainiečių ar arabų kalbomis.
Jonava yra vienintelis Lietuvos miestas, dalyvaujantis Europos Tarybos Tarpkultūrinių miestų programoje, kuri padeda gerinti integracijos politiką. Savivaldybės strateginiame plane yra išskirti aiškūs užsieniečių integracijos tikslai, priemonės, numatytos lėšos ir paskirstytos atsakomybės.
Vietinių gyventojų santykis su atvykusiaisiais taip pat pasikeitė. Anksčiau pasitaikydavo įvairių situacijų, bet per 20 metų įvyko daug teigiamų pokyčių ir dabar Jonavos rajono visuomenė šiuo aspektu yra palyginti brandi. Kiekvienas gyventojas turėjo tiesioginės arba netiesioginės patirties su pabėgėliais ar imigrantais, net jei nepažįsta asmeniškai, gyvena netoliese arba vaikai mokosi toje pačioje klasėje.
Suprasdami asmeninio bendravimo svarbą, organizuojamos įvairios veiklos, kurios skatina bendravimą – gaminimas, valgymas, šokiai. Pabėgėlių bendruomenės aktyviai dalyvauja miesto šventėse. Tik asmeninė teigiama patirtis su kitataučiu gali pakeisti nuostatas, suformuotas viešosios erdvės arba pažįstamų pasakojimų.
Projektas „Psichologinio atsparumo ir sociokultūrinių žinių didinimas nuo karo pasitraukusiems pabėgėliams iš Ukrainos“ finansuojamas Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų lėšomis.
