**Sausio 13-osios atgarsiai: VDU profesorės prisiminimai apie vienybę ir budėjimą už laisvę**
1991-ųjų Sausio įvykiai sujudino Lietuvą. Daugybė žmonių pajuto pareigą būti Vilniuje, prie svarbiausių valstybės objektų – Seimo ir Televizijos bokšto. Kauniečiai, negalėdami būti sostinėje, budėjo prie strategiškai svarbių objektų Kauno regione – Sitkūnų ir Juragių. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendruomenė taip pat neliko nuošalyje. Universiteto darbuotojai ir studentai rinkosi centriniuose rūmuose, esančiuose S. Daukanto gatvėje, vildamiesi apsaugoti ne tik savo Alma Mater, bet ir Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyriaus televizijos stotį. Būtent iš čia, po sovietų desantininkų įvykdyto Vilniaus televizijos bokšto užėmimo Sausio 13-osios naktį, buvo pradėta transliacija, gyvybiškai svarbi informacijos sklaidai.
**Įtampa, nuspalvinusi plaukus sidabru**
Profesorė Rūta Petrauskaitė, Atkurtajame VDU pradėjusi dirbti Lituanistikos katedroje, prisimena tuometinę atmosferą: „Viskas vyko stichiškai. Vilniaus pavyzdys įkvėpė ir parodė, kad tiesiog privalome būti ten, o kaip viskas klostysis, pamatysime. Žinoma, laužų kurti negalėjome, bet buvimas kartu suteikė stiprybės. Laukimas namuose būtų buvęs nepalyginamai sunkesnis, slegiant nežinomybei.“
Mokslininkė teigia, kad Sausio 13-osios įvykiai buvo netikėti, tačiau nuojauta, jog nepriklausomybė nebus pasiekta lengvai, kirbėjo jau seniai. Kaip prisimena R. Petrauskaitė, pirmoji diena Vilniuje paliko gilų įspūdį kauniečiams. Tuo metu Vilijampolėje gyvenusi moteris prisimena, kaip gatvėmis važinėjo automobiliai su garsiakalbiais, kviečiantys žmones jungtis ir ginti Sitkūnus. Jos vyras išvyko budėti būtent ten.
„Turėjome radiją, televizorių, ir nuolatiniai raginimai jungtis, būti kartu ir prisidėti prie laisvės gynimo labai paveikė žmones. Mano sūnus dar buvo mažas, todėl pirmąją naktį negalėjau išeiti, bet jau kitą naktį, palikusi sūnų mamos priežiūrai, išvykau į universitetą. Net minties nebuvo neiti, jei tik turiu galimybę. Tai buvo vienijantis, stiprus momentas. Pirmoji naktis buvo bemiegė, nerami, sunki, klausėmės žinių. Mūsų šeimos nerimas buvo pagrįstas, nes vienas iš artimų draugų, Antanas Ramoškis, pateko į sužeistųjų sąrašus. Pamenu tą jausmą, kai ryte pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau, kad smilkiniai pražilę – per tą naktį“, – dalinosi prisiminimais R. Petrauskaitė.
**Nuo stogo – žvilgsnis į Tito Masiulio laidotuves**
Profesorė pasakojo, kad universitete, priešingai nei dramatiški įvykiai Vilniuje, atmosfera buvo ramesnė: „Nelabai supratome, ką čia turime saugoti, nes aplinkui buvo tylu.“ Studentai ir dėstytojai susibūrė į mažas grupes įvairiose auditorijose, diskutavo, kažkas grojo skudučiais, kažkas dūdele.
„Atmosfera buvo lyriška. Lauko durys buvo užrakintos, bet klaidžiodama po pastatą radau atvirą išėjimą ant stogo. Užlipusi pagalvojau, kad būtų buvę gana lengva pasiekti televizijos pastatą, nes stogai jungiasi. Tačiau mes nebuvome tokie jau didvyriai, vargu ar būtume sustabdę ginkluotus diversantus. Vis dėlto, ta naktis suartino ten buvusius žmones“, – pasakojo profesorė. Ji prisiminė, kad kitą dieną nuo to paties stogo stebėjo Vilniuje žuvusio Tito Masiulio laidotuves. Karstas buvo vežamas K. Donelaičio gatve, kurioje susirinko minia žmonių.
„Sausio 13-oji paliko ir tragiškų prisiminimų, bet tuo pačiu tai, kas vyko universitete, mūsų bendrystė, sustiprino universiteto dvasią, kuri tuo metu buvo labai stipri, ir pačią bendruomenę, kuri buvo nedidelė. Tokie buvo pirmieji atkurtojo universiteto gyvavimo metai. Visi vieni kitus pažinojome, turėjome vos porą pastatų ir nedaug darbuotojų, kurie atliko įvairiausias funkcijas“, – prisiminė R. Petrauskaitė.
**Stokholmas – nematytas Vakarų pasaulis ir lietuvių mitingai**
Sausio įvykius Kaune išgyvenusi VDU mokslininkė permainų laikotarpį pasitiko jau ne Lietuvoje, o Švedijoje. Jauna dėstytoja buvo pakviesta pusei metų dėstyti lietuvių kalbą Stokholmo universitete. Ten ji prisijungė prie ketvirtadieninių mitingų Norrmalsmtorg aikštėje, kur plevėsavo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vėliavos. Mitinguose dalyvavo tiek senbuviai, tiek naujai atvykę žmonės, daugiausia mokslininkai ir stažuotojai.
„Tai buvo Sausio 13-osios tęsinys Stokholme. Susitikdavome, susipažindavome, kalbėdavomės, turėjome daug bendro, nors ir buvome labai skirtingi. Gaila, kad tuo metu nemačiau, kas vyksta Lietuvoje“, – apgailestavo R. Petrauskaitė.
Socialinį lūžį ir perėjimą į kapitalizmą išgyvenanti Lietuva tuo metu labai skyrėsi nuo modernios Švedijos sostinės. „Kontrastas buvo milžiniškas. Išvažiuoji iš pilkos, sovietinės Lietuvos ir per 45 minutes atsiduri Stokholme – išlipi, o ten visai kitas gyvenimas. Net oro uostas pribloškė: šviesos, muzika, erdvė. Atsimenu, iš pasimetimo nusekiau paskui lėktuvo pilotą ir patekau į patalpas, skirtas tik personalui, – šypsojosi mokslininkė. – Buvo daug situacijų, kai jaučiausi keistai, nes buvau nepratusi prie vakarietiško gyvenimo. Nepadėjo ir tai, kad visur viešumoje buvo kalbama tik švediškai. Lietuvoje viskas vyko palaipsniui, o tie, kurie išvažiavo, iš karto pasinėrė į kitokį gyvenimą.“
**Diplomatinis pasas – išskirtinis ženklas**
1991-aisiais Lietuvos ateitis dar nebuvo aiški. Stažuotojai Švedijoje baiminosi dėl naujos okupacijos, nerimavo, kad nebus kur grįžti. Todėl VDU dėstytojai, kaip ir kiti mokslininkai, gavo ambasadoriaus prie Šventojo Sosto Kazio Lozoraičio išduotus diplomatinius pasus. R. Petrauskaitė, išsaugojusi pasą iki šiol, prisiminė, kad dokumentas iš pradžių buvo skirtas tik diplomatams ir jų žmonoms, bet tai nesutrukdė jį gauti ir kitoms moterims. „Buvome susibūrę kaip alpinistai ar tolimojo plaukiojimo įgula, ir dabar kartais susitinkame ir pasidžiaugiame, kad turime tuos unikalius pasus.“
Pasak profesorės, stažuotė Švedijoje buvo reikšminga ir tuo, kad ten pamatytas elektroninis švedų kalbos tekstynas įkvėpė sukurti tokį patį lietuvių kalbos tekstyną Lietuvoje. Taip 1994 metais VDU buvo įkurtas kompiuterinės lingvistikos centras, kuriam vadovauja R. Petrauskaitė.
**Žinių apžvalga rusų kalba**
Istoriką, buvusį VDU Humanitarinių mokslų fakulteto prodekaną Liną Bulotą Sausio 13-osios įvykiai atvedė į televiziją. Sekmadienio naktį, nutrūkus transliacijai iš Vilniaus, jau po kelių minučių žinios buvo transliuojamos iš Kauno – Lietuvos radijo ir televizijos Kauno studijos, esančios netoli VDU.
„Visa aparatūra buvo paruošta iš vakaro, nes sekmadieniais visada buvo transliuojama valandinė laida iš Kauno. Kai užėmė Vilniaus televiziją, čia budintys technikai pabandė įjungti – veikė – ir išėjo į eterį. Transliacijas vedė Vidas Mačiulis, Raimundas Yla, Raimondas Šeštakauskas – visi, kaip galėjo, taip skelbė informaciją“, – pasakojo L. Bulota.
Kadangi Atkurtajame VDU jau dirbo profesoriai iš užsienio, reikėjo informacijos ir anglų kalba. Prie televizijos transliacijų prisijungė tuometinė VDU prorektorė Liucija Baškauskaitė.
„Kitą dieną atėjau į paskaitas, o L. Baškauskaitė manęs jau ieško. Griebia už parankės ir sako: Linai, man sakė, kad gerai kalbi rusiškai, reikia tavęs televizijoje“, – taip prasidėjo prodekano, istoriko, dėstytojo pažintis su televizija, kurioje vėliau teko dirbti ne vienerius metus.
„Pirmą kartą gyvenime pakliuvau į televiziją, net radijuje nebuvau kalbėjęs, juo labiau vertėjavęs. Tačiau, būdamas istoriku, supratau, apie ką reikia kalbėti. Tai ir padėjo – susiorientuoti įvykiuose ir perteikti informaciją publikai, kuri galbūt dar abejoja“, – sakė L. Bulota.
**Vienybė be susiskaldymo**
Pasak L. Bulotos, nerimas, įtampa ir neaiškumas tvyrojo apie savaitę. Vėliau iš Kauno pradėjo transliuoti „Panoramą“, kurioje atsirado žinių santrauka rusų kalba, kurią perėmė iš Vilniaus atvykusi rusų redakcija. L. Bulota su R. Yla pradėjo rengti „Krašto apžvalgos“ laidas, vedė sekmadieninės laidos „Kalendorius“ tiesioginį eterį.
Nors įėjimai į televizijos studiją iš kiemo ir S. Daukanto gatvės buvo užtverti sunkvežimiais, prie durų budėjo VDU studentai, L. Bulota neabejoja, kad norint būtų buvę galima ją užimti per pusantros minutės. Istorikas prisimena, kad vėliau, tų pačių metų vasarą, Rugpjūčio pučo metu, Kauno televizijos studija buvo užimta. Tiesa, tik kelioms valandoms.
„Kadangi įsakymą vykdė vietiniai kariškiai iš Panemunės, leido išsinešti visą techniką ir archyvus. Viską slėpėme VDU. Dar tą pačią dieną kartu su R. Yla prie „Laisvės“ statulos įrašėme „Krašto apžvalgos“ laidą, kad prireikus galėtume transliuoti iš Juragių. Bet kadangi pučas Maskvoje buvo numalšintas per vieną dieną, kareiviai tvarkingai išvažiavo, o žmonės juos išlydėjo įteikdami po gėlę. Gražiai, kultūringai, be jokių pykčių“, – pasakojo L. Bulota.
Pasak istoriko, Sausio įvykių metu vyravo ypatinga vienybės dvasia, nebuvo jokio susiskaldymo: „Tas žmonių nusiteikimas… viskas taip gyva iki šiol, atrodo, lyg vakar būtų buvę.“
