Sovietų okupacijos metais Lietuvos valstybingumo simboliai buvo negailestingai naikinami ir stengiamasi ištrinti iš žmonių atminties. Lietuvos kariuomenės uniforma tuo metu reiškė garbę, atsakomybę ir didžiavimąsi savo valstybe, todėl jos dėvėjimas buvo griežtai uždraustas. Į miškus pasitraukę partizanai, vilkėdami šias uniformas, siekė pabrėžti valstybingumo tęstinumą ir demonstruoti Lietuvos nepriklausomybės simbolį.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus teigimu, uniforma partizanams buvo ne tik praktiškas drabužis, saugantis ir maskuojantis, bet ir simbolis valstybės, už kurios laisvę jie kovojo.
Pradiniame pasipriešinimo etape, 1944–1945 m., partizanai dėvėjo įvairius uniforminius elementus, kuriuos tik galėjo gauti, derindami juos su civiliais drabužiais. Prie partizanų prisijungė ir Lietuvos karininkai bei žemesnio rango kariai, daugelis jų išsaugojo savo Lietuvos kariuomenės uniformas.
Nenuostabu, kad būtent šios uniformos tapo pagrindu. Be lietuviškų uniforminių elementų, nemažai buvo ir vokiškų, kuriuos atsinešė į miškus pasitraukę Vietinės rinktinės kariai. Partizanai taip pat rinko įvairius kitus uniforminius drabužius iš tarnavusių Šaulių sąjungoje, policijoje, o kartais pasitaikydavo ir iš sovietinių uniformų perdirbtų drabužių. Žiemą buvo dėvimos milinės ir balto audinio maskuotės.
Svarbus partizanų aprangos akcentas buvo kepurė. Buvo nešiojamos kepurės su 1919 m., 1923 m., 1931 m. ir 1934 m. modelio Lietuvos kariuomenės kokardomis, o kai jų trūko – buvo gaminamos naujos. Iki 1949 m. nebuvo vieningos kokardų sistemos. Tik 1949 m. rugpjūčio 1 d. LLKS Tarybos prezidiumo posėdyje buvo patvirtintas laisvės kovotojo partizano kepurės ženklas (kokarda) – trikampio formos žaliame fone, apjuostame sidabro spalvos juostele, įsegtas žalvarinis Vyčio kryžius.
Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejuje eksponuojamą partizano uniformą sudaro Lietuvos kariuomenės pėstininko švarkas, kelnės, medvilniniai marškiniai, kepurė su 1949 m. patvirtinta partizano kokarda su Vyčio kryžiumi ir odiniai auliniai batai. Ypač svarbūs buvo skiriamieji ženklai – antsiuvai, žymėję priklausymą vienai ar kitai apygardai. Prie šios uniformos rekonstrukcijos prisiūtas Tauro apygardos uniforminis antsiuvas. Partizanų ekipuotę taip pat sudarė prožektorius, vokiški žiūronai, planšetė, odinis diržas su perpete, odinės šovininės, odinis pistoleto dėklas ir rankinės puolamosios granatos RG-42 maketas.
Lietuvos partizanų ginkluotės pagrindą sudarė šautuvai, pistoletai, lengvieji kulkosvaidžiai ir įvairių tipų granatos. Tai buvo ir vokiški ginklai, likę po vokiečių pasitraukimo iš Lietuvos, ir sovietiniai (bei ankstesni rusiški) lengvieji ginklai, įsigyti kaip trofėjai, bei dalis išsaugotų asmeninių Lietuvos kariuomenės ginklų. Partizanai ginklams dažnai suteikdavo savus pavadinimus: „mašinka“, „pistolmašinė“, „desantinis kulkosvaidis“, „dešimtukas“, „amerikanka“, „koltas“.
Šalia įvairių antsiuvų partizanai nešiojo ir įvairių formų raiščius su užrašu „Lietuvos partizanas“. Nuo 1946 m. buvo pradėta kurti partizano tapatybė, kai kuriose apygardose įvesta lietuviška kario uniforma, kuri tapo privalomu atributu. Nors partizanai ne visada turėjo galimybę dėvėti pilną uniformos komplektą, jie visada stengėsi naudoti antsiuvus su tautine simbolika, žyminčius priklausomybę vienai ar kitai partizanų apygardai, rinktinei ar netgi būriui. Partizanai uniformas siūdindavosi pas kaimo siuvėjus, o medžiagos joms ryšininkės ieškodavo miestų turguose, dažnai rizikuodami savo saugumu.
Sovietinės struktūros stengėsi sumenkinti partizanus ir vaizduoti juos kaip banditus: nešvarius, nesiskutusius, dėvinčius apdriskusius rūbus. Tačiau tikrovė buvo kitokia – partizanams pavyko sukurti tikros kariuomenės įvaizdį. Partizanas Justinas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje rašė: „Jie [kaimo žmonės] mus pamatę uniformuotus, negalėjo atsistebėti: […] čia – puikiausiai atrodą vyrai. Puikios diagonalo uniformos, puikiais ginklais apsiginklavę, kaip tikri lietuviškos kariuomenės kariai“.
Nepaisant sudėtingų sąlygų, gaminant partizanų simboliką, buvo stengiamasi vaizduoti tautinius ir valstybinius simbolius. Ant uniformų partizanai dėvėjo skiriamuosius ženklus, simbolizuojančius kovą dėl nepriklausomybės atkūrimo, pasižymėjimą ypatinga drąsa mūšiuose, sąžiningą pareigų atlikimą, taip pat sužeidimus žyminčius ženklus.
Lietuvos partizano uniformos rekonstrukciją galite pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje „Drąsos gijos“. Ši karinių uniformų rekonstrukcijų paroda, pasakojanti apie karybos madas ir aprangos funkcionalumą nuo baltų karybos iki Lietuvos partizanų laikų, veiks iki 2025 m. vasario 9 d.
