Unikalus projektas Pravieniškių pataisos namuose: dešimt nuteistųjų atsivėrė nepažįstamiesiems, dalindamiesi savo gyvenimo istorijomis. Tai – neįprasta galimybė pažvelgti į nuteistųjų pasaulį iš vidaus ir suprasti jų patirtis. Spektaklis-performatyvus susitikimas „Vedami“ (rež. Mantas Jančiauskas) – tai daugiau nei teatro forma, tai – tiltas tarp dviejų skirtingų realybių. Prieš patenkant į šią neįprastą erdvę, žiūrovai pereina patikros procesą, įskaitant kriminalinės žvalgybos patikrinimą. Atvykusius pasitinka metalo detektorius, dokumentų patikra. Pro spygliuotas tvoras vingiuojantis takas nuveda į salę, kurioje vyksta susitikimas. Dešimt žiūrovų atsisėda prie staliukų, o netrukus prie jų prisijungia dešimt nuteistųjų. Šių susitikimų metu gimsta pokalbiai, ašaros, juokas, o kartais – tik tylus žvilgsnis į akis. Per valandą kiekvienas žiūrovas dalyvauja dešimtyje pokalbių su žmonėmis, kuriuos, greičiausiai, mato pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.
Šis unikalus spektaklis-susitikimas vyksta Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose ir Vilniaus kalėjime. „Vedami“ (N-18) debiutavo 2023 metais ir jau buvo parodytas apie dvidešimt kartų, pelnydamas pripažinimą. Spektaklis įvertintas „Boriso Dauguviečio auskaru“ Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose, o 2023 m. kūrybinė komanda buvo apdovanota festivalyje „Sirenos“.
Nuteistieji: nuo kalinių iki kūrėjų. Lietuvoje įkalinimo įstaigose bausmę atlieka daugiau nei 4000 asmenų. Pagal šį rodiklį Lietuva užima ketvirtą vietą Europos Sąjungoje. Spektaklio režisierius Mantas Jančiauskas teigia, kad jau seniai svajojo sukurti spektaklį tokioje vietoje, kur žmonės yra įkalinti už savo padarytus nusikaltimus. Iš pradžių jis svarstė galimybę tai įgyvendinti Lukiškių kalėjime, tačiau planai neįvyko, o vėliau kalėjimas buvo uždarytas. Tada kūrybinė grupė pradėjo ieškoti kitų įkalinimo įstaigų. Per atsitiktinį susitikimą su kalėjimų sistemos darbuotoja Jūrate Daniele, menų agentūra „Artscape“ pateko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus ir pradėjo bendrauti su nuteistaisiais.
„Netrukus supratome, jog tai yra ta vieta, kurioje ir turime sukurti spektaklį. 2021 metais prasidėjo darbai: vizitai į kalėjimą, pokalbiai su nuteistaisiais, scenarijaus kūrimas. Galiausiai, pristatėme pasirodymą, kuris paliečia kiekvieną“, – pasakojo režisierius M. Jančiauskas.
Pagrindinis projekto tikslas – padėti nuteistiesiems ir žiūrovams pažvelgti į save iš šalies, atrasti naujas perspektyvas ir paskatinti pokyčius. Pasitelkiant meną, siekiama integruoti nuteistuosius į visuomenę, o laisvėje gyvenantiems žmonėms siūloma paneigti stereotipus apie kalinčius asmenis. Ateityje planuojama sukurti tokį patį spektaklį ir Panevėžio kalėjime.
Kelias į spektaklį: iššūkiai ir formalumai. Vienas didžiausių iššūkių kūrybinei komandai buvo biurokratiniai procesai. Telefonų ir kitos įrangos, kuri padeda palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, įsinešti negalima, todėl reikėjo ilgų derybų ir įtikinėjimų, kad ši įranga yra būtina spektaklio dalis. Galiausiai, visus formalumus pavyko sutvarkyti. Kitas iššūkis – žiūrovų patekimas į kalėjimą. Norint patekti į spektaklį, būtina pateikti asmens duomenis kriminalinei žvalgybai bent prieš savaitę. Iki šiol spektaklyje dalyvavo tik neteisti žiūrovai, kurie iš anksto įsigijo bilietus.
Gruodžio 11 dieną naujienų portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai taip pat dalyvavo spektaklyje Pravieniškėse (Kaišiadorių r.). Pirmasis įspūdis atvykus – vietiniai katinai, kurie būriavosi prie Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų Sveikatos priežiūros padalinio ir reikalavo dėmesio. Pro šalį praėjo vyras su didžiuliais skalbinių krepšiais, pravažiavo aptarnaujantis autobusiukas. Pareigūnai nuolat žvilgčiojo į atvykėlius. Aplink tvyrojo ramybė, ošė miškas, o spygliuotos tvoros priminė apie vietą, kurioje kali už įvairius nusikaltimus nuteisti žmonės. Prieš prasidedant pasirodymui, kalėjimo darbuotoja paprašė pateikti asmens dokumentus.
Po patikros žiūrovai pateko į aptvertą kalėjimo teritoriją, kurioje stūksojo betoninė siena su koncertina, įvairūs pastatai, šiltnamiai. Čia galima buvo sutikti savo reikalais užsiėmusius kalinius. Pasirodymas vyko Asmens priežiūros skyriaus pastato aktų salėje. Salėje ratu sustatyti dešimt staliukų. Kiekvienas žiūrovas turėjo išsirinkti vieną ir prie jo atsisėsti. Netrukus atsivėrė durys ir į salę įžengė nuteistieji, kurie gydosi nuo įvairių priklausomybių: alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Trumpas, nedrąsus žvilgsnis, pasisveikinimo šypsena ir du nepažįstami žmonės pradeda intriguojantį dialogą. „Ar čia esi pirmą kartą? Kokia buvo tavo vaikystės svajonė? Ką baisiausio esi gyvenime padaręs? Ką norėtum pakeisti? Ar turi vaikų? Koks tavo mamos vardas?“ Susirinkusiųjų veiksmus valandą reguliavo planšetės su nurodymais.
Patirtis, keičianti gyvenimus. Gruodžio 11 dienos pasirodyme pusė nuteistųjų dalyvavo pirmą kartą. Jie labai jaudinosi. „Režisierius Mantas juos instruktavo prieš spektaklį. Repeticijų beveik nereikia, nes viskas gimsta čia ir dabar. Nuteistieji ir žiūrovai yra tolygioje padėtyje. Jie nekalba išmoktais tekstais, viskas kuriama realiu laiku“, – sakė dramaturgas Rimantas Ribačiauskas.
Pasak jo, spektaklis siekia, kad žiūrovas susitiktų su pačiu savimi. „Spektaklio tikslas – sulyginti žiūrovą ir nuteistąjį, kad nuteistieji pagalvotų apie save kaip laisvuosius, o laisvieji – kaip nuteistuosius. Raginama ieškoti panašumų ir skirtumų. Spektaklis „Vedami“ yra unikalus visoje Europoje, nes jis vyksta veikiančioje įkalinimo įstaigoje su tikrais kaliniais. Po pasirodymo nuteistieji būna pilni emocijų, jie jaučiasi priimti, su jais kalbama pagarbiai, kaip ir su laisvais žmonėmis. Kai kuriems tai suteikia stiprų postūmį keisti mąstymą ir kurti naują gyvenimo projektą išėjus į laisvę. Šis procesas vyksta kalėjimo darbuotojos Jūratės Danielės dėka. Esame jai labai dėkingi!“, – teigė R. Ribačiauskas.
Priklausomybės ligų atvejo vadybininkė Jūratė Danielė kalėjimų sistemoje dirba jau 16 metų. Šiuo metu ji dirba reabilitacijos centre, kur padeda nuteistiesiems sveikti nuo priklausomybių alkoholiui, narkotikams ir psichoaktyvioms medžiagoms. „Vartojančių nuteistųjų skaičius yra didelis. Patekti į reabilitacijos centrą nori daugelis, bet ne visiems tai pavyksta. Kai kurie eilėje laukia net kelerius metus, nes centre turime tik 25 vietas. Dėl patekimo sprendžia speciali komisija. Reabilitacijos programa trunka vienerius metus. Sėkmingai ją baigę nuteistieji perkeliami į kitą būrį, kur gali kelioms dienoms išvykti aplankyti savo artimųjų“, – sakė J. Danielė.
Spektaklyje „Vedami“ yra jaudinantis momentas, kai nuteistieji atsistoja ratu ir meldžiasi: „Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti.“ Ši malda yra neatsitiktinė, nes jie ją kasdien kartoja reabilitacijos centre. „Tai labai gražus ir prasmingas tekstas, turintis savo energiją. Vaidinime Vilniaus kalėjime šios maldos nėra, nes ten ji nekalbama“, – pažymėjo dramaturgas R. Ribačiauskas.
J. Danielė pasakojo, kad kiekvienas reabilitacijoje dalyvaujančių nuteistųjų rytas prasideda nuo bendro rato, kurio metu skaitomas Šventasis Raštas, dalijamasi jausmais, aptariami vakarykštės dienos įvykiai, pristatomi dienos planai ir teikiami prašymai bei pasiūlymai. Nuteistieji turi galimybę sportuoti, medituoti, o penktadieniais dalyvauja darbo terapijoje, kurios metu tvarko reabilitacijos centrą. Pavasarį ir vasarą nuteistieji rūpinasi žaliąja zona: augina pomidorus, paprikas, agurkus ir salotas šiltnamiuose. Taip jie mokosi socialinių įgūdžių, nes daugelis jų yra iš vaikų namų arba nepilnamečių kolonijų, neturi tėvų ir yra praradę bendravimo įgūdžius.
Reabilitacijos centre yra koplytėlė, kurioje vyksta mišios, galima atlikti išpažintį. Antradieniais vyksta alfa kursas, skirtas gilinti krikščionybės žinias. „Nuteistasis turi įdėti labai daug pastangų ir stengtis, kad eitų sveikimo keliu“, – pabrėžė J. Danielė.
Jūratė Danielė, dirbanti kalėjimų sistemoje jau 16 metų, džiaugiasi savo pasirinktu keliu. Nors kasdien tenka bendrauti su įvairius nusikaltimus padariusiais žmonėmis ir susidurti su iššūkiais, ji mato didelę prasmę savo darbe. Su nuteistaisiais bendrauja pagarbiai, skatina juos keistis ir kurti gražų, dorą gyvenimą išėjus į laisvę. Nuteistieji ją vadina „mamuku“, o išėję į laisvę nenutraukia ryšio, toliau bendrauja ir kviečia į asmenines šventes.
„Man labai įdomūs jų gyvenimai, bendrauju su daugelio artimaisiais, nes dažnai jų santykiai su šeimomis būna nutrūkę. Dažnai artimieji juos jau būna palaidoję… Tačiau dalyvaujant reabilitacijos programoje nuteistieji turi atkurti nutrūkusius santykius. Aš esu tas žmogus, kuris jais rūpinasi. Žinau, kas kokioje šalyje yra, ką veikia, kur dirba, ar susirado merginą, ar jau turi vaikų. Palaikome ryšį, nes man įdomu, kas vyksta toliau: ne tik tai, ką pavyko nuveikti čia, bet ir kaip jiems sekasi gyvenime“, – pasakojo J. Danielė.
Tačiau, nepaisant visų pastangų, neišvengiama ir tragedijų. „Tenka matyti ir stiprius atkryčius, mirtinus atvejus, važiuoti į laidotuves. Būna, kad jau patiki žmogumi, matai, kad jis sukūrė šeimą, dalyvavai vestuvėse, viskas einasi gerai, bet vieną dieną jis perdozuoja ir miršta… Šiame darbe negali turėti jokių lūkesčių, tiesiog nuoširdžiai dirbi. Beje, niekada nesvajojau apie tokį darbą. Mane turi supti grožis, menas, kultūra, aš pati tapau. Bet atsidūriau čia ir turiu būti motyvatore. Dievas mane čia atvedė, kad motyvuočiau žmones, kurie nukritę iki pačių žemumų. Nėra lengva. Kartais būna taip blogai, kad norisi apsisukti ir išeiti. Bet tada atsisuku į juos ir matau, kaip jie žiūri į mane katino akimis, sakydami: „Nepalik mūsų, nes kai tu išeisi, mums bus viskas…“ Jaučiu atsakomybę prieš juos, nes jie atėjo į šį centrą siekdami gydytis ir keistis. Kai kurie su manimi jau kelerius metus ir vadina mane „mamuku“. Mane čia laiko tikėjimas, kad iš šimto nors vienam galėsiu padėti. Štai tokia ir mano misija“, – su ašaromis akyse kalbėjo J. Danielė.
Po spektaklio nesinori išeiti. Pasibaigus pasirodymui „Vedami“, nuteistieji atsistoję plojo žiūrovams, o žiūrovai – nuteistiesiems. Po to buvo suteiktos kelios minutės laisvam pokalbiui. Atrodė, kad per valandą jau spėta susibičiuliauti, todėl kalboms nebuvo galo. Viena žiūrovė paprašė tikinčio nuteistojo ją palaiminti. Nors jis teigė nemokantis, greitai nubraižė kryžiuką ant jos kaktos. Vėliau ši žiūrovė taip pat palaimino nuteistąjį. Atrodė, kad sienų nebeliko. Netrukus pokalbiai buvo nutraukti – atėjo laikas skirstytis. Žiūrovai ir nuteistieji žiūrėjo vieni į kitus, tarsi dar nebūtų viskas pasakyta. Išeinant iš pastato nuteistieji ilgai mojavo pro langus žiūrovams.
„Jie mane taip visada išlydi, mojuoja pasitikdami ir išlydėdami. Tai labai paliečia širdį. Po spektaklių nuteistieji labai atvirai dalinasi savo mintimis ir jausmais. Jie visą laiką laukia, jiems sunku išeiti, jie nori toliau bendrauti ir mojuoti. Jaučiasi, kad jiems trūksta žmogiško ryšio. Jie džiaugiasi, kad žmonės iš laisvės aukoja savo laiką ir skiria jiems dėmesį. Nauda yra abipusė. Šiandien pusė nuteistųjų dalyvavo pirmą kartą. Daugelis nenorėjo, nes nežinojo, kas čia vyks, nebuvo repeticijų. Sakiau, kad jie privalo pasinaudoti šia gyvenimo patirtimi. Po to jie dėkojo, kad pasinėrė į tokią avantiūrą“, – kalbėjo J. Danielė.
Skaistė Vancevičiūtė iš Kauno, apsilankiusi pasirodyme, teigė, kad tai buvo itin stipri patirtis. „Kalėjimo atmosfera paliko keistą įspūdį. Įėjus pro vartus į vidinį kiemą, apsuptą aukštų sienų ir vielinės tvoros, pasijunti tarsi patekęs į filmo ar serialo siužetą. Kartu jaučiasi ir postapokaliptinė atmosfera, nes aplink pilna apleistų pastatų. Pamačius šiltnamius ir lysves, pavyko sugrįžti į realybę. Aš pati mėgstu sodininkauti, todėl pirma mintis buvo: „O, ir čia žmonės užsiima tokia veikla.“ Tokia neįprasta atmosfera šiek tiek šokiravo. Maloniai nustebino pasirodymo konceptas. Prieš pasirodymą labiausiai neramino mintis, kad reikės bendrauti su visiškai nepažįstamu žmogumi, sėdint akis į akį. Kūrėjų paruošti klausimai labai gerai atskleidė, kad mes visi esame panašūs, bet tuo pačiu ir skirtingi. Po kai kurių klausimų net pamiršti, kad esi įkalinimo įstaigoje ir bendrauji su nuteistuoju. Visi mes, nesvarbu, kalėjime ar laisvėje, esame kažkuo panašūs. Labai svarbu įsiklausyti ir pabandyti suprasti žmones, kurie mąsto ir gyvena kitaip nei tu. Jeigu daugiau žmonių pabandytų geriau suprasti kitus, manau, kad gyventume tolerantiškesnėje visuomenėje. Išėjau su gera emocija. Labai sužavėjo entuziastingas atsisveikinimas, kai vieni kitiems plojo bent kelis kartus. Taip pat, kai jau išeidinėjome, mūsų pašnekovai su šypsenomis mojavo mums pro langus!“, – kalbėjo S. Vancevičiūtė.
Dovilė Bagdonaitė, taip pat atvykusi iš Kauno, teigė, kad spektaklis ją paveikė. „Spektaklis „Vedami“ paliko didelį įspūdį. Jausmas po spektaklio – tarsi perskaičius gerą knygą, kuri sukrėtė, įkvėpė ir sukėlė daug minčių, kurias norisi išjausti. Eidama į spektaklį neturėjau jokių lūkesčių, tačiau po jo norisi grįžti ir vėl, šį kartą – ilgesniam pabendravimui su kaliniais. Išsinešu jausmą, kad jie, būdami nelaisvėje, gali papasakoti daug daugiau apie prasmingą gyvenimą, tą, kurį įsivaizduojame, kad gyvename mes“, – sakė D. Bagdonaitė.
