Šokėja Oksana Griaznova netrukus Lietuvos publikai pristatys naują šokio spektaklį „Saikas“, kurį sukūrė kartu su šokio menininku Mariumi Pinigiu. Šis pasirodymas, anot kūrėjos, nagrinės žmonių tarpusavio ryšius, jų ribas ir kalbės apie pusiausvyrą bei gebėjimą paleisti tai, ko per stipriai įsikimbame. Apie kūrybą, saiką ir gyvenimo pamokas – interviu su O. Griaznova.
**– Oksana, kuo šiuo metu esate užsiėmusi? Spektaklis vadinasi „Saikas“, tad ar pati nepervargstate nuo daugybės veiklų? Kaip sugebate sustoti?**
– Šiuo metu mano gyvenime išties daug įvairių darbų ir projektų. Esu pedagogė, atlikėja ir kūrėja. Intensyviai dirbu prie savo šokio spektaklio, o vasarą pradėjome repetuoti duetą su Mariumi Pinigiu. Tačiau pastaruoju metu stengiuosi paleisti mintis apie darbus, kai turiu laisvo laiko. Esu linkusi į perfekcionizmą. Nuolat svarstau, iš kur jis kyla, kodėl stengiuosi padaryti 150 procentų, kai prašoma tik 100. Galbūt tai lemia nepakankamumo jausmas? Analizuoju, kada šis bruožas yra naudingas, o kada – ne. Anksčiau maniau, kad visi turėtų dirbti taip, bet dabar perfekcionizmo iš kitų nebereikalauju. Kiekvienas renkasi dirbti tiek, kiek nori, o aš esu atsakinga tik už save. Jei man kažkas nepatinka, galiu atsitraukti, bet nebandau pakeisti kitų. Stengiuosi realistiškai vertinti situacijas ir sąmoningiau stebėti savo kūno, emocinę ir psichologinę savijautą. Mokausi neperspausti. Gebėjimas atsiriboti ir pailsėti leidžia į viską pažvelgti nauju žvilgsniu.
**– Kuo vadovaujatės savo kūryboje? Kas yra jūsų vertybinis stuburas?**
– Pirmiausia į galvą šauna žodžiai – tikrumas ir natūralumas, tiek profesinėje veikloje, tiek gyvenime. Nemanau, kad skirtinguose vaidmenyse tampu kitu žmogumi. Man labai svarbu būti ištikimai sau ir išlikti savimi.
Nemanau, kad egzistuoja emocijos ar savybės, kurios gali būti visiškai svetimos. Priklausomai nuo aplinkybių ir žmonių, su kuriais bendraujame, atsiskleidžia įvairūs mūsų bruožai. Tikiu, kad kiekvienas iš mūsų turime visą emocijų spektrą, tereikia atrasti tą grūdelį arba jį užauginti. Juk ir žiūrėdami į mišką matome daugybę elementų – gyvūnus, uogas, medžius. Galime sutelkti dėmesį į konkretų objektą, bet miškas yra viena visuma. Viskas priklauso nuo to, kur nukreipsime dėmesį.
**– Šokio spektaklyje „Saikas“ nagrinėjate pusiausvyrą, balanso ir sveiko ryšio paieškas. Kas įkvėpė šiam kūriniui? Kaip gimė idėja?**
– Idėja spektakliui gimė ne nuo saiko temos, o nuo to, kas mums patiems tuo metu buvo aktualu ir ką norėjome išbandyti. Dar studijų metais domėjausi sociologija, žmogaus ir ypač vaikų raida, traumų poveikiu. Mane nuolat lydi mintis, kad žmogus yra socialus gyvūnas, kuris negali augti izoliacijoje.
Iki aštuntojo dešimtmečio buvo atliekama daug neetiškų eksperimentų su gyvūnais ir žmonėmis, vadinamų „Forbidden experiments“. Vienas jų – 1944 m. eksperimentas, kuriuo manyta, kad kūdikiui užauginti pakanka jį maitinti ir keisti sauskelnes. Tačiau kūdikiai, kurie negaudavo žmogiškojo kontakto, net mirdavo. Prisilietimas ir kito žmogaus kūno pojūtis padeda reguliuoti emocinę būseną.
Man labai svarbus ryšys su kitais ir savimi, savo praeities ir ateities versijomis. Nors ryšiai yra būtini, kai kurie iš jų gali būti toksiški, žalojantys ir naikinantys. Kiekviena sistema turi tam tikrą pusiausvyros tašką, kuriame gali funkcionuoti. Jei kurio nors elemento yra per daug ar per mažai, išgyventi tampa sunku ar neįmanoma. Net ir reikalingi santykiai gali tapti žalingi. Saiko stoka gali būti toksiška tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams.
**– Ar kalbate tik apie saiką santykiuose, ar ir apie jį darbe, visuomenėje?**
– „Saikas“ yra spektaklis apie tarpusavio santykius, kurie yra dinamiški, nuolat kintantys ir talpinantys daug paradoksų bei atspalvių. Tai pasirodymas apie prisirišimą ir priklausomybę vienas nuo kito. Tai gali būti gražu, malonu ir harmoninga, bet kartu gali virsti kažkuo, kas naikina ir varžo. Mes nagrinėjame ne tik tarpusavio santykius, bet ir prisirišimą prie idėjų, įvairių medžiagų, elgesio ir mąstymo modelių. Visa tai vienija tai, kad jie teikia naudą, malonumą ar gėrį. Tačiau saiko trūkumas gali greitai paversti visa tai toksišku.
**– Spektaklyje su Mariumi nuolat esate susikibę. Ką tai simbolizuoja? Ar toks artumas sudėtingas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai?**
– Marius juokauja, kad „Saiko“ repeticijos yra psichoterapija ir ištvermės išbandymas. Mes praktikuojamės griežtai laikydamiesi rėmų – kad ir kas nutiktų, visą valandą, tiek, kiek trunka spektaklis, negalime sustoti, net jei kažkas neveikia. Visą repeticijos laiką esame nežmoniškai arti vienas kito, ir nors kartais norisi atsitraukti, paleisti partnerį, padaryti pertrauką, esame įsipareigoję išlikti kartu.
Šokant kartais kyla noras kaltinti kitą – nejau jis nejaučia, kad mums nesiseka? Tačiau greitai supranti, kad situacija yra tokia, kokia yra, ir gali arba pasiduoti pykčiui, arba ieškoti sprendimų. Ką galiu padaryti, kad jausčiausi patogiau? Šis kūrinys mums, kaip atlikėjams, yra apie susikalbėjimą ir gebėjimą išgirsti vienas kitą. Tai vyksta čia ir dabar, ir jei mintimis nuklysti kitur, viskas tiesiog subyra.
**– Kokias pamokas jums suteikė šis kūrybinis procesas?**
– Ši praktika – tai veidrodžio atsukimas sau pačiam. Spektaklis jau atnešė daug atradimų apie save ir savo reakcijas. Esu turėjusi sudėtingų kūrybinių procesų, kurie meta iššūkius, bet prie jų galima priprasti. Šis spektaklis yra kitoks.
Kai esu viena, atsakau tik už save, o čia viskas priklauso ir nuo kito žmogaus. Viena aš nieko negaliu išspręsti.
Būna akimirkų, kai reikia pradėti repeticiją, bet supranti, kad nenori, nes tai labai sunku. Tada savęs paklausiu – ar mano reakcija man padeda, ar ne? Jei atsakymas neigiamas, stengiuosi pakeisti savo požiūrį. Visas emocijas galima išgyventi, jei jų neblokuoji. Vakarų visuomenėje pyktis dažnai yra nepriimtina emocija, leidžiama tik tam tikrose situacijose. Bet jei pyktis nebūtų naudingas, tikriausiai jo nejaustume. Jis padeda nustatyti ir apsaugoti mūsų ribas. Tik ar ši riba man reikalinga? Juk visa, ką išgyvenu, nešuosi su savimi. Ar noriu nešiotis tokias emocijas?
**– Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų iš šio spektaklio? Su kokiomis mintimis jie turėtų išeiti?**
– Kartais mes visi įsikimbame į dalykus, gerai nežinodami kodėl, ir įsisukame į užburtą ratą, kuriame nematome nei pradžios, nei pabaigos. Ne tik santykiuose, bet ir darbe, kalbant apie priklausomybes, peržengiame ribas, ir tai tampa nesveika, griaunančia jėga, liguistu prisirišimu. Todėl norėčiau, kad žiūrovai atsigręžtų į dalykus, kurių yra įsikibę per stipriai. Manau, kad kiekvienas tai yra patyręs.
Šokio spektaklis „Saikas“ bus rodomas:
Gruodžio 16 d. Ignalinos kultūros centre.
Gruodžio 17 d. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Gruodžio 18 d. Vilniaus Menų spaustuvėje.
Gruodžio 20 d. Kauno Kameriniame teatre.
