Kauno urologų dinastija: kai paciento problemą aptaria tėvas, sūnus ir anūkas
„Man net plaukai pasišiaušia pagalvojus, kas jūsų laukia“, – taip gydytojas urologas Jonas Mickevičius bandė atkalbėti savo sūnų ir anūką nuo sprendimo sekti jo pėdomis ir tapti urologais. J. Mickevičius, Kauno klinikose atidavęs 51 metus, ilgametis Urologijos skyriaus vadovas, laikomas kokybinio lūžio urologijoje iniciatoriumi, ženkliai prisidėjusiu prie technologinės pažangos. Šiuo metu 85-ąjį jubiliejų minintis gydytojas ir toliau domisi urologijos naujovėmis bei tendencijomis, o savo įžvalgomis dažnai dalijasi su sūnumi ir anūku, kurie tęsia jo pradėtą šeimos tradiciją.
Gydytojo sūnus, patyręs urologas ir medicinos mokslų daktaras Ramūnas Mickevičius, teigia, kad būtent tėvo dėka Lietuvos urologija po nepriklausomybės atkūrimo pakilo į naują lygmenį.
„Mano tėvas tais laikais buvo vienas iš nedaugelio, puikiai kalbėjusių angliškai. Tai jam atvėrė duris į pažintis su užsienio kolegomis, o stažuočių ir komandiruočių metu jis perėmė naujausias technologijas, parsiveždavo instrumentų ir įgydavo žinių, kurias sėkmingai pritaikydavo Lietuvoje. Jis inicijavo daugelio naujų operacijų diegimą mūsų skyriuje, įskaitant endourologines šlapimo pūslės ir prostatos operacijas, cistektomijas, radikalias prostatektomijas ir kitas“, – pasakoja R. Mickevičius.
Jonas Mickevičius teigia, kad konkretaus įvykio, paskatinusio jį tapti mediku, nebuvo. „Mane domino humanitariniai ir gamtos mokslai, o matematika ne itin traukė, todėl supratau, kad inžinieriumi tikrai nebūsiu“, – prisimena gydytojas, kuris Kauno medicinos institutą baigė 1962 metais.
Tuo metu būsimam medikui dėstė tokios asmenybės kaip profesoriai Vladas Lašas, Tadas Ivanauskas, Pranas Mažylis, Zigmas Januškevičius ir Juozas Kupčinskas. „Tai buvo įspūdingi, didelės inteligencijos ir kultūros žmonės, kuriems buvo sunku prisitaikyti prie sovietinės sistemos. Mums, jauniems studentams, jie darė didelį įspūdį“, – prisimena J. Mickevičius.
Urologija anksčiau ir dabar: mažesnis krūvis medikams
Urologijos specialybę J. Mickevičius pasirinko gana atsitiktinai: 1967 m. pradėjęs dirbti Kauno klinikose, jis iš pradžių planavo tapti pilvo chirurgu, tačiau laisvos etato tuo metu nebuvo. „Man pasiūlė padirbėti Urologijos skyriuje mėnesį, kol atsiras laisva vieta. Tačiau pradėjęs dirbti, supratau, kad urologija žavi savo konkretumu ir galimybėmis tiksliau diagnozuoti ligas“, – sako gydytojas.
Nors urologija ir sovietmečiu pasižymėjo didesniu konkretumu diagnostikoje, J. Mickevičius teigia, kad, lyginant su dabartinėmis galimybėmis, tuometinė diagnostika buvo gana ribota dėl technologinių priemonių trūkumo, todėl dažnai tekdavo pasikliauti klinikiniu mąstymu.
Medikų krūviai taip pat buvo mažesni nei šiais laikais: „Šiandien urologo darbas yra labai intensyvus: diagnostika ir medicinos technologijos smarkiai pažengė į priekį, todėl ligos diagnozuojamos greičiau, o pacientų gulėjimo laikas stacionare sutrumpėjo. Šiandien urologas per dieną atlieka tris ar keturias operacijas, o mano laikais atlikdavo tik vieną.“
Urologų dinastijos pradžia: savaitgaliniai vizitai pas pacientus
J. Mickevičius prisimena, kaip beveik kiekvieną savaitgalį lankydavo savo pacientus skyriuje ir dažnai kartu pasiimdavo sūnų Ramūną. „Jis matydavo ligonius, ir galbūt tai turėjo įtakos jo pasirinkimui, tačiau, kai sužinojau, kad sūnus nusprendė tapti urologu, perspėjau, kad darbas bus įtemptas ir sunkus. Pamenu, juokaudamas sakiau, kad man plaukai šiaušiasi pagalvojus, kas jo laukia. Darbas su sergančiais žmonėmis yra nelengvas, o ir bendravimas su jais yra labai specifinis“, – pasakoja J. Mickevičius.
Gydytojo sūnus Ramūnas priduria, kad tėvas jam nedarė jokio spaudimo renkantis specialybę, tačiau giliai širdyje visada norėjo, kad sūnus pasektų jo pėdomis.
„Visa mano vaikystė buvo susijusi su medicina. Abu tėvai buvo gydytojai, jie daug dirbo, todėl aš užaugau tokioje aplinkoje. Lygiai tas pats nutiko ir mano sūnums. Vyresnysis pasirinko žmonos specialybę ir tapo odontologu, o jaunėlis Lukas pasekė mano pavyzdžiu. Su žmona dažnai kalbame apie tai, kad mes, kaip tėvai, prastai orientavome vaikus ir nesugebėjome parodyti, kad pasaulyje yra ir kitų, ne tik medicinos, specialybių“, – juokiasi R. Mickevičius.
J. Mickevičius priduria, kad anūkas Lukas, paklaustas, kodėl pasirinko tęsti urologų dinastiją, dažniausiai atsako: „O ką aš galėjau daryti? Ką galėjau rinktis, kai šeimoje nuolat kalbama apie mediciną?“
Aktyvus medikų laisvalaikis ir „Rotary“ klubas
Vienintelė Luko žmona Inga nėra medikė. „Ji yra mūsų šeimos atgaiva, – sako L. Mickevičius. – Jei ir žmona būtų medikė, neįsivaizduoju, kaip suderintume budėjimus, vaikų priežiūrą ir laisvalaikį. Dabar laisvalaikiu daug sportuojame – aš nuo vaikystės užsiimu kovos menais, žmona žaidžia tenisą. Taip pat mėgstame išvykas motociklais, stengiamės ištrūkti iš namų ir kažką pamatyti.“
Luko tėtis Ramūnas priduria, kad su žmona jie turi nedaug laisvo laiko: „Žiemą slidinėjame, vasarą keliaujame, važinėjame dviračiais ir motociklais, plaukiojame valtimis, o nuo 1997 metų ketvirtadieniais šokame pramoginius šokius. Laisvu metu džiaugiamės anūkais. Tad neturime laisvo laiko – kai nedirbame, nuolat kažką veikiame.“
Tuo tarpu vyriausias urologų dinastijos atstovas J. Mickevičius anksčiau žvejodavo ir žaisdavo krepšinį, o šiandien aktyviai stebi „Žalgirio“ rungtynes, kartais nueina į areną. Vasaras jis leidžia sode, mėgsta skaityti biografines ir istorines knygas.
J. Mickevičius taip pat aktyviai dalyvauja Kauno „Rotary“ klubo veikloje. Šio klubo dėka pavyko aprūpinti KMU Urologijos kliniką brangia aparatūra ir išsiųsti gabius studentus stažuotis į užsienį. Mediko gyvenime „Rotary“ klubas atsirado 1992 metais, kai jis stažavosi Švedijoje.
„Mano mentorius, Urologijos skyriaus vedėjas, kuris buvo vietinio „Rotary“ klubo narys, pakvietė mane į klubo posėdį, nors aš apie šį klubą nieko nežinojau. Grįžęs į Lietuvą, pradėjau domėtis ir vėliau prisijungiau prie besikuriančio Kauno „Rotary“ klubo, kuris 1994 metais tapo oficialiai pripažintu tarptautinio klubo nariu“, – sako J. Mickevičius.
Diskusijos apie urologiją tęsiasi ir po darbo valandų
Nors J. Mickevičius jau nebedirba mediku, jis ir toliau aktyviai domisi urologijos naujienomis ir mėgsta diskutuoti šia tema su sūnumi ir anūku.
„Anksčiau dažnai aptardavome konkrečius pacientus, kartais mūsų nuomonės dėl gydymo taktikos išsiskirdavo. Tačiau pasitarę vis tiek prieidavome prie bendros nuomonės, tad dėl vieno paciento būklės tardavosi net trijų kartų gydytojai. Pasitariame ir dabar, nors aš jau nebedirbu. Šiandieninė medicina yra labai pažengusi, o mano sūnus ir anūkas gali padaryti daug daugiau nei aš savo laiku, nes atsirado naujų technologijų. Pavyzdžiui, kai buvo pradėtos inkstų transplantacijos, man jau buvo per 60 metų. Pirmasis šių operacijų ėmėsi mano sūnus, o dabar jas atlieka ir anūkas Lukas“, – pasakoja J. Mickevičius.
Pasak L. Mickevičiaus, mediko įvaizdis šiandien keičiasi ne į gerąją pusę: „Prisimenu senelio pasakojimus apie anų laikų gydytojus ir žmonių požiūrį į juos. Šiandien dažnai susiduriame su išankstiniu neigiamu nusistatymu – kartais žmonėms atrodo, kad gydytojas nėra suinteresuotas jiems padėti.“
„Nėra nieko geriau nei galimybė pasitarti su tėčiu – net geriausias kolega nesuteiks tiek žinių, atsidavimo, meilės ir neįkvėps tiek profesinės ugnies, kiek tą gali padaryti tėtis, – priduria R. Mickevičius. – Diskusijų metu, be abejo, jaučiame kartų skirtumus – urologija nuo tų laikų, kai pradėjau dirbti, labai suintensyvėjo. Nors stengiuosi po darbo negalvoti apie urologiją, man nepavyksta – kasdien sulaukiu pacientų skambučių, tad atsiriboti tiesiog negaliu.“
Visi trys pašnekovai pabrėžia, kad jų profesinę ugnį kursto ir beatodairiškai palaiko Mickevičių šeimos moterys, kurių didžioji dauguma taip pat yra medikės. Mickevičiai neatmeta galimybės, kad urologų dinastija ties Luku nesibaigs – auga trys J. Mickevičiaus proanūkiai ir viena proanūkė, tad laikas parodys, kokį profesinį kelią pasirinks ketvirtoji šeimos karta.
