Vytauto Didžiojo universiteto sociologas dr. Dainius Genys
Pastaruoju metu Lietuvoje vėl vilnija Jeffrey Epsteino vardas. Diskutuojami jo nusikaltimai, svarstomas nebaudžiamumas, rekonstruojami ryšiai, keliami klausimai kas ką žinojo, kas dalyvavo, kas tylėjo, kas galbūt naudojosi. Žiniasklaidoje rengiami debatai, akademiniuose sluoksniuose analizuojami asmeniniai tinklai, įtakos mechanizmai, reputacijos valdymas, galios cirkuliacija. O kur dar viešumo-privatumo skirtis, slaptųjų tarnybų vaidmuo ir t.t. Visa tai pateikiama kaip sudėtingas, beveik neperprantamas reiškinys – tarsi kalbėtume apie kažką iš esmės naujo, netikėto ar unikalaus.
Tačiau iš tiesų tame nėra nieko sudėtingo.
Didžiausia šio skandalo iliuzija – įsitikinimas, kad mus turi stebinti patys faktai: įtaka, buvusi šlovė, pinigai, galingi ryšiai, ištikimas palydos ratas, o kartu – moralinis dugnas. Tarsi tai būtų anomalija. Tarsi žmogaus prigimtis būtų pasikeitusi, o nuopuolis – išimtis, o ne taisyklė. Kaip sako apaštalas Paulius: „kūno darbai aiškūs: paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykais“ (Gal 5: 19-21).
Žmoguje glūdinčios tamsiosios savybės niekur nedingo. Jos tik keičia rūbą, kalbą, dekoracijas. Tai, kas anksčiau egzistavo užkulisiuose, šiandien dažnai veikia po filantropijos, pažangos, „išskirtinumo“ ar „pažangos“ vėliavomis. Tačiau turinys išlieka tas pats: troškimas valdyti, naudotis, peržengti ribas, likti nebaudžiamam.
Todėl visiškai nenuostabu, kad asmuo, nuosekliai kultivuojantis šias savybes, gali sulaukti pasisekimo. Ne nepaisant jų, o būtent dėl jų. Tokie žmonės moka suburti aplink save veiksmingą aplinką – lojalią, priklausomą, suinteresuotą tylėti. Ne todėl, kad visi būtų vienodai kalti, bet todėl, kad visi vienaip ar kitaip tampa įtraukti. Tai ne sąmokslas klasikine prasme, o tylus susitarimas: kol sistema veikia, niekas nekelia klausimų.
Čia svarbu suprasti vieną dalyką: tokios struktūros negali būti skaidrios. Jos laikosi ne ant pasitikėjimo, o ant kompromitavimo. Ne ant vertybių, o ant baimės. Ne ant lojalumo, o ant interesų. Todėl jos visada glūdi po paslapties skraiste. Jos visada yra laikinos. Ne todėl, kad teisingumas visada triumfuoja, o todėl, kad nuodėmės sąjunga niekada nebūna stabili – ji visada pažymėta žmogaus pralaimėjimu.
Dėl to ir pabaigos dažnai būna panašios. Tokie veikėjai neretai „neutralizuojami“ tyliai, nepatogiai, be aiškių atsakymų. Ne todėl, kad pasaulis staiga tampa doras, o todėl, kad žmogus, žinantis per daug, tampa pavojingas net tiems, kurie iki tol iš jo naudos turėjo. Išleistas džinas nebegrįžta į butelį, o sugriuvusios struktūros nebeįmanoma atstatyti.
Todėl Epsteino „sąmokslas“ – kas valdo pasaulį?! – antraeilis dalykas. Pirminis čia yra nuopuolio archetipas. Istorija sena kaip pats žmogus: galia be ribų, įtaka be atsakomybės, nusikaltimas be atgailos. Visa kita – tik dekoracijos, laikmečio kostiumai ir technologiniai patobulinimai.
Moralinis skurdas nėra vertybių stoka – jis veikiau yra gebėjimas jas nuolat iškeisti į patogumą. Tai būsena, kai riba tarp to, kas leidžiama, ir to, kas pateisinama, tampa slanki, priklausoma nuo naudos, baimės ar aplinkybių. Tokiose sąlygose blogis nebeatrodo šokiruojantis – jis ima atrodyti „neišvengiamas“, „sisteminis“, „esantis atokiau nuo mūsų“. Blogiausia, jog tokiame kontekste, tikrosios aukos nustumiamos kažkur toli į paraštę, o mūsų žmogiška prigimtis, kiekvieną sąraše sutiktą pavardę vertina it potencialų sąmokslininką, nepriklausomai nuo faktinių ir subjektyvių aplinkybių. Taigi, žmogiškas orumas ir vėl pralaimi.
Tokie skandalai kartu yra ir visuomenės brandos testas. Jie parodo ne tik tai, kas vyksta už uždarų durų, bet ir tai, kokius kolektyvinius jausmus dar esame pajėgūs mobilizuoti – kur brėžiame ribas, kas mus iš tikrųjų žeidžia, o kam esame pasirengę numoti ranka. Kaip pasakytų sociologijos klasikas E. Durkheimas, visuomenė per pasipiktinimą, diskusiją, ribų brėžimą iš naujo apibrėžia, kas jai priimtina. Pavojus slypi ne vien nusikaltimuose, bet ir reakcijų kraštutinumuose: isterijoje, cinizme ar viską niveliuojančiame reliatyvizme.
Melagienos mus atakavo ir atakuos, tačiau tikrasis atsparumas nėra viešųjų ryšių terminas. Jis neprasideda nuo faktų patikros ir nesibaigia algoritmais. Kaip mus kitados mokė Z. Baumanas, šiuolaikinėje visuomenėje moralė tampa epizodine – pasipiktinimas trumpas, selektyvus, greitai pakeičiamas kitu objektu. Takusis blogis nebeneigia normos – jis su ja sugyvena. Baumaniškai kalbant, šiuolaikinio blogio problema tai, kad jis tampa „vartojamu turiniu“. Atitinkamai, tikrasis atsparumas kyla iš gilesnio vertybinio pagrindo – iš gebėjimo atpažinti ribas net tada, kai jos tampa nepopuliarios, ir išlikti budriems ne tik informacijos srautams, bet ir savo pačių moraliniam jautrumui.
Post-sovietinėje visuomenėje toks lankstumas ypač pavojingas: ilgą laiką priversti gyventi prisitaikymo, tylėjimo ir dvigubos moralės režimu, esame linkę painioti budrumą su cinizmu, o atsargumą – su abejingumu. Todėl svarbiausia pamoka čia ne apie konkrečius vardus ar skandalus, bet apie būtinybę išlikti budriems – ne galios žaidimams, o sau patiems. Būdrauti kaip patiems nepargriūti ir neprapulti.
Ši istorija yra priminimas. Ne viskas auksas, kas auksu žiba. Visi galios, prestižo ir įtakos blizgučiai turi kainą – ir ją beveik visada moka ne visi dalyviai, o tik tie kurie „padaro klaidų“ patekdami į teisėsaugos akiratį. Pavojingiausia, kad tokioje aplinkoje moralinis nusižengimas nustoja būti atpažįstamas kaip nusižengimas, o tai, kas turėtų kelti pasipriešinimą, ima atrodyti kaip žaidimo taisyklė. Moralinis skurdas, kad ir kaip meistriškai būtų maskuojamas, anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių.
Tai nemaloni tiesa. Bet būtent dėl to ji ir verta būti pasakyta.
