Maždaug trečdalis – tiek Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemių gali pasigirti geros kokybės dirvožemiu. Likusios žemės ūkio paskirties naudmenos – vidutinio arba žemo našumo dirvožemiai. Kaip pastebi žemės ūkio ekspertai, nemaža dalis šalies ūkininkų susiduria su dirvožemio kokybės iššūkiais. Vis dėlto, sprendimų padidinti mažo našumo dirvožemių rentabilumą – yra, teigiama „Linas Agro“ pranešime žiniasklaidai.
Kaip paaiškina „Linas Agro“ agrotechnologijų plėtros vadovė dr. Gabrielė Pšibišauskienė, dirvožemio našumas vertinamas balais. Vidutinis Lietuvos dirvožemių našumo balas yra 39,79, o mažo našumo dirvožemiai įvertinami nuo 29 iki 39 balų.
Pagal Lietuvos dirvožemių klasifikaciją (LTDK 99), didžiausiu našumu tarp mažo našumo dirvožemių pasižymi žemės Kretingos (39,7 balo), Tauragės, Kazlų Rūdos ir Ukmergės (po 39 balus) bei Kaišiadorių (38,6 balo) rajonuose. Mažiausio našumo dirvožemiai plyti Visagino (27,6 balo), Trakų (29,2 balo), Zarasų (29,9 balo) ir Utenos (30,2 balo) rajonuose.
„Mažo našumo dirvožemiuose augančių pasėlių derlius dažnai – mažesnis, nes juose trūksta augalams reikalingų maistinių medžiagų: azoto, fosforo, kalio, mikroelementų. Šioms dirvoms taip pat būdingas mažas humusingumas. Tokie dirvožemiai gali būti linkę rūgštėti ar šarmėti, o esant netinkamam pH lygiui blokuojamas maistinių medžiagų įsisavinimas juose“, – sako G. Pšibišauskienė.
Reikalinga žmogaus pagalba, bet – su saiku
Žemės ūkio ekspertė papildo, kad mažo našumo dirvožemiai pasižymi prasta granuliometrine sudėtimi, taip pat jie būna arba supuolę, suspausti, arba itin lengvi. „Smėlingi dirvožemiai apibūdinami kaip itin laidūs vandeniui, todėl žemės ūkio augalams augti jie – netinkami arba sunkiai pritaikomi. Prastai augalai auga ir molinguose dirvožemiuose, kurie – nelaidūs vandeniui ir orui.“
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad mažas biologinis aktyvumas būdingas ne tik eroduotiems dirvožemiams, bet ir tiems dirvožemiams, kurie dėl vienokios ar kitokios priežasties yra linkę degraduoti.
„Tokiems dirvožemiams ypač reikalinga žmogaus pagalba – tokia ūkinė veikla, kuri leistų padidinti jų našumą. Yra mažiausiai keletas priemonių, kaip tai galima padaryti: taikyti tinkamą sėjomainą, auginti tarpinius pasėlius, paliekant jų augalinę masę lauke, sėti ir auginti ankštinių ir javų mišinius dviem derliams gauti. Taip pat verta dirvą tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, kalkinti, naudoti mikrobiologinius produktus“, – pataria G. Pšibišauskienė.
Vis dėlto, anot agrotechnologijų ekspertės, kad tokia žemė būtų rentabili, patartina mažinti važiavimų skaičių ir jos neperspausti, t. y., dar labiau nesugadinti ir taip ne pačios geriausios granuliometrinės būklės dirvos. „Patartina pasėlius tręšti kompleksinių trąšų ir mikroorganizmų mišiniu. Taip pat verta rinktis azotines trąšas su skirtingos formos azotu, kurio tręšimo ekvivalentas būtų rentabilus ūkiui, pavyzdžiui, dalį amonio salietros keisti į karbamidą. Jei trūksta sieros, rekomenduojama naudoti amonio salietros mišinį su organika, kurioje yra sieros.“
Svarbiausia – tinkamai parinkti agrotechnologinius sprendimus
Paklausta, kokias agrotechnologines priemones vertėtų rinktis mažo našumo dirvožemiams, mokslininkė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vedėja dr. Monika Toleikienė pataria pirmiausia pasirūpinti dirvos drėgmės balansu.
„Tinkamas drėgmės balansas gali būti palaikomas suformuojant kuo didesnę augalų biomasę ir dirvožemio padengimą, kuris leis apsaugoti jį nuo erozijos. Augalinės dangos suformavimas leis padidinti anglies, humuso kiekį ir iš esmės pagerinti dirvožemio struktūrą“, – sako M. Toleikienė.
Mokslininkė teigia, kad ūkininkai dažnai kreipiasi į tyrimų institutą norėdami nustatyti dirvožemio tipą, granuliometrinę sudėtį bei ištirti cheminių elementų kiekį. Tačiau svarbiausia – šiuos duomenis pritaikyti renkantis ūkininkavimo tipą ir pasėlių struktūrą nenašiuose dirvožemiuose.
Paaiškino, kokias kultūras verta rinktis
Anot mokslininkės, LAMMC atlieka nemažai tyrimų, kuriais siekiama atrasti tokias žemės ūkio augalų rūšis, kurios būtų atsparesnės sausrai ir kitoms nepalankioms sąlygoms. Nenašiems dirvožemiams Lietuvoje tinkamiausios mažai reiklios kultūros, pasižyminčios gilia šaknų sistema arba gebėjimu įsisavinti sunkiai prieinamas maistines medžiagas.
„Smėlinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose geriausiai dera grikiai, rugiai, avižos bei lubinai, kurie ne tik auga prastomis sąlygomis, bet ir praturtina žemę azotu. Siekiant pagerinti dirvos struktūrą ir gauti geresnį derlingumą, rekomenduojama rinktis specialius mišinius, pavyzdžiui, lubinų ir avižų, žirnių–avižų, vikių–avižų derinį, o žaliajai trąšai – raudonųjų dobilų ir daugiamečių svidrių mišinius atsparioms ganykloms formuoti. Sėkmę tokiuose ūkiuose užtikrina teisinga rūšių atranka, nuoseklus tarpinių pasėlių auginimas ir, esant poreikiui, dirvos rūgštingumo reguliavimas kalkinant“, – teigia M. Toleikienė.
Vis dėlto, pasak jos, tikrasis tikslas – ne visomis priemonėmis siekti šiek tiek aukštesnio derliaus ar prilygti našiems ūkiams, bet nuolat palaikyti gerą dirvožemio būklę. Todėl vienos priemonės – nepakaks, dėl to būtina įgyvendinti kompleksinius nenašių dirvožemių tyrimus.
„Jų pagrindą sudaro netradicinių augalų – sorų, šerytės, burnočių, avinžirnių, bei avižų ir lešių, sorų ir grikių derinių auginimas įvairinant pasėlius. Kaip rodo ilgamečiai tyrimai, viena efektyviausių priemonių atstatyti ir padidinti anglies kiekį dirvožemyje – darna tarp žolinių pupinių augalų, tarpinių pasėlių panaudojimo ir organinių trąšų įnešimo, pasirinkus mišraus ūkininkavimo praktikas“, – teigia LAMMC Žemdirbystės instituto vyresnioji mokslininkė M. Toleikienė.
Apie AB „Linas Agro“
AB „Linas Agro“ – viena didžiausių agroverslo bendrovių, kuri valdo 9 įmones Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir užtikrina visą veiklos grandinę – nuo sėklų pardavimo iki grūdų supirkimo. Įmonė priklauso AB Akola group.
