Balandžio 9-osios vakaras bibliotekoje „Židinys“ su architekto, muzikanto, visuomenės veikėjo Algirdo Kaušpėdo romanu „Koplyčia“ virto ne tik knygos pristatymu, bet ir atviru pokalbiu apie netektį, tikėjimą, kūrybą bei žmogaus vidinį kelią.
„Džiaugiuosi būdamas čia, nes pats esu aukštaitis“, – sakė autorius, primindamas savo šaknis: pasirodo, jo tėvas kilęs iš Andrioniškio, mama – iš Ramaškonių kaimo.
Pilnutėlė salė liudijo – žmonės rinkosi ne tik dėl žinomo scenos veido, bet ir dėl tikro, gyvo pasakojimo.
Kaip taikliai pastebėjo renginio ir bibliotekos vedėja Irena Kartanienė, daugelis A. Kaušpėdą pažįsta kaip legendinės roko grupės „Antis“ lyderį ir vokalistą, vieną ryškiausių Lietuvos kultūros ir Atgimimo laikotarpio asmenybių, aktyvų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvį. Tačiau šį kartą jis atsivėrė kaip rašytojas.
„Koplyčia“ – jau trečioji svečio knyga ir pirmasis romanas. Iki šiol skaitytojai pažino jį per tekstų rinkinį „Antiška“ bei 80-ies novelių ir apsakymų rinkinį „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“.
Naujausias, autofikcinis kūrinys, išleistas 2025 m. nedidelės nišinės leidyklos Lapas, leidžiančios architektūrai skirtas knygas, jau sulaukė ketvirtojo leidimo.
Romano siužetas prasideda paslaptingai: architektą Leonardą aplanko nepažįstamas dvarininkas ir paprašo suprojektuoti koplyčią.
Atrodo paprasta užduotis, tačiau ji tampa pagrindinio herojaus dvasine kelione ir vidine transformacija.
A. Kaušpėdas atskleidė, jog „Koplyčia“ gimė iš asmeninio skausmo – tai dedikacija jo dukrai Algei, kurios netektis prieš 14 m. tapo lūžio tašku.
Ilgai slopintas jausmas galiausiai virto kūryba, leidusia įprasminti išgyvenimus ir išsaugoti jos šviesų atminimą.
„Tai buvo nepakeliama netektis. Negalėjau jos priimti. Stūmiau skausmą nuo savęs – dirbau dar daugiau, rengiau koncertus, rašiau pirmąją knygą, kad pabėgčiau. Tik vėliau atėjo suvokimas: skausmą reikia išgedėti. Supratau, kad turiu išsirašyti. Įpinti ją į literatūrą, kad ji išliktų – kaip šviesus paveikslas“.
Kaip sakė pats autorius, tikrasis statinys pirmiausia gimsta žmogaus viduje. Statydamas koplyčią tiek jis, tiek jo personažas Leonardas mėgino susitaikyti su gyvenimu. Ir su pačiu savimi.
Knygos viršelis, pasak kūrėjo, savo gabaritais primenantis šventraštį, taip pat turi istoriją. Dailininkas Zigmas Butautis pasiūlė rožės simbolį, kuris sutapo su dukters slapyvardžiu – būdama maža ji save vadino Alge Marija Rože Karmencita. Taip šis simbolis tapo tylia atminties forma. Į romaną pateko dukters žūties istorija, dienoraščio fragmentai, o susitikimo metu autorius perskaitė Algės poezijos ir prozos ištrauką, pripildžiusios salę stiprių emocijų.
Kas toliau? Rašytojas neslepia – kūrybinių planų daug. Jau pradėta fiktyvi knyga „Sąjūdžio pasakėčios“, taip pat gimsta pankroko dvasios projektas.
Kalbėdamas apie sceną, A. Kaušpėdas prisiminė laikus, kai grupė „Antis“ 1988-aisiais buvo populiariausia grupė Lietuvoje.
„Tada nereikėjo saldumo. Reikėjo tiesos, ironijos, tad ir muzika tapo kultūrine rezistencija sovietinei sistemai, vakarietiško skambesio ir ironijos manifestu“, – prisiminė šlovės laikus jis.
Susitikimo dalyviai turėjo galimybę įsigyti knygą, gauti autografą ir dar ilgai neskubėjo skirstytis – pokalbiai tęsėsi tarp lentynų, tarsi pratęsdami romano temas apie tikėjimą, netektį ir žmogaus vidinį kelią.
Tą pačią dieną romanas „Koplyčia“ buvo pristatytas ne tik bibliotekoje, bet ir Panevėžio kalėjime bausmę atliekančioms moterims.
Skirtingos auditorijos, skirtingos patirtys, tačiau klausimai visur tie patys – apie kaltę, pasirinkimus, tikėjimą ir galimybę pradėti iš naujo.
Galbūt todėl ši knyga skamba universaliai: ji kalba ne apie architektūrą, o apie žmogaus pastangas susigrąžinti vidinę ramybę.
Susitikimas tapo priminimu, kad kiekvienas mūsų esame savo gyvenimo architektai – ir kartais svarbiausias statinys yra tas, kurio niekas nemato.
Nes kiekvienas žmogus, kad ir kur būtų, anksčiau ar vėliau ima statyti savo vidinę koplyčią.
