Lietuvoje kasmet organizuojama daugybė kultūros įvykių, tačiau ar jie iš tiesų prieinami visiems gyventojams? Nors spaudoje dažnai skelbiama apie išgraibstomus bilietus į spektaklius ir koncertus, problema išlieka kultūros įstaigų pritaikymas asmenims su negalia.
Kritiškai žemas kultūros įstaigų prieinamumas
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros prie SADM Prieinamumo užtikrinimo ir konsultacijų skyriaus vyresnioji patarėja Sandra Buklienė teigia, kad 2025-aisiais atlikta Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų fizinės aplinkos prieinamumo stebėsenos analizė pagal STASIS informacinės sistemos duomenis parodė, jog kultūros įstaigų prieinamumas asmenims su negalia Lietuvoje yra kritiškai žemas.
Pasak analizės, daugiau nei 80 proc. kultūros įstaigų neatitinka minimalių prieinamumo reikalavimų, todėl, pasak S.Buklienės, būtinas sisteminis požiūris ir skubūs sprendimai.
„Ypatingą dėmesį būtina skirti saugumo sistemų, judėjimo infrastruktūros ir sanitarinių mazgų pritaikymui, taip pat užtikrinti horizontalaus ir vertikalaus judėjimo galimybes visose kultūros įstaigose, įrengiant tinkamus pandusus, liftus ir keltuvus. Ne mažiau svarbus ir automobilių stovėjimo vietų, takų, šaligatvių bei informacinės aplinkos prieinamumas. Būtina strategiškai planuoti ir įgyvendinti infrastruktūros pritaikymo darbus, prioritetą teikiant universalaus dizaino principams, kurie užtikrintų vienodas galimybes visiems asmenims su negalia, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ar negalios pobūdžio“, – teigia ji.
Nepakankamai pritaikyta aplinka
S.Buklienės teigimu, asmenys, turintys negalią, kultūros renginiuose dažnai susiduria su nepritaikyta aplinka, pavyzdžiui, siaurais praėjimais ar laiptais be pandusų. Išlieka informacijos prieinamumo problema – ne visada pateikiami subtitrai, garsiniai aprašymai ar lietuvių gestų kalbos vertimas.
„Dažnai trūksta aiškios ir išsamios informacijos apie paties renginio prieinamumą, – priduria specialistė. – Informacija neretai pateikiama sudėtinga kalba, nepritaikyta žmonėms su intelekto negalia ar skaitymo sunkumais. Kai kuriems žmonėms sudėtinga dalyvauti renginiuose dėl per didelio triukšmo ar intensyvių šviesos efektų. Socialiniai veiksniai, tokie kaip visuomenės požiūris ar darbuotojų empatijos stoka, gali sukelti papildomą diskomfortą. Galiausiai, nepakankama ir sunkiai randama informacija dažnai lemia, kad žmonės apskritai atsisako dalyvauti renginiuose.“
Būtina gerinti fizinės aplinkos prieinamumą
S.Buklienė pažymi, kad pirmiausia reikia gerinti fizinės aplinkos prieinamumą – įrengti pandusus, liftus, pašalinti nereikalingus laiptus ar kliūtis. Taip pat svarbu užtikrinti aiškias nuorodas, pritaikytas orientavimuisi, bei lengvai randamą informaciją apie renginio sąlygas ir prieinamumą.
Be to, S.Buklienė teigia, kad didelę reikšmę turi pritaikyti tualetai, patogios poilsio zonos ir lengvai pasiekiamos viešos erdvės, tokios kaip parkai ar renginių vietos.
„Informacija turėtų būti pateikiama įvairiais formatais: paprasta kalba, su subtitrais, garsiniu aprašymu, lietuvių gestų kalba. Taip pat svarbus personalo pasirengimas padėti ir suprasti skirtingus žmonių poreikius. Prieinamumas turi apimti ir transportą – patogų atvykimą bei automobilių statymo galimybes. Taip pat būtina nuosekliai informuoti visuomenę ir kurti įtraukią aplinką, kad žmonės jaustųsi laukiami ir saugūs dalyvauti“, – sako vyresnioji patarėja.
„Tik spėk į juos eiti ir turėk už ką“
Buvęs Seimo narys Justas Džiugelis teigia esantis pakankamai „intensyvus kultūros vartotojas“ ir renkasi tik tuos renginius, kurie pritaikyti žmonėms su negalia. Prieš vykdamas į naują vietą, jis pirmiausia susisiekia su organizatoriais ir išsiaiškina, ar renginį bus patogu stebėti. Jis iš esmės sutinka, kad kultūros renginiai yra pakankamai prieinami žmonėms, turintiems įvairių negalių.
Pasak J.Džiugelio, tokių renginių Lietuvoje vyksta pakankamai daug, „tik spėk į juos eiti ir turėk už ką“. Buvęs politikas primena apie nuolaidas į kultūros renginius asmenims su negalia ir jų asistentams. „Tai yra tikrai didelė valstybės paskata. Žmonės, turintys negalią, tikrai gali mėgautis kultūros renginiais“, – tikina jis.
Didžiausia problema – keltuvai
Justas Džiugelis pažymi, kad ne visos kultūrinės įstaigos, ypač regionuose arba kultūros paveldo objektuose, yra pritaikytos tokiems asmenims. Jis įvardija keltuvus kaip vieną didžiausių problemų, nes jie būna arba per silpni užkelti sunkesnį vežimėlį, arba tiesiog neveikia.
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė taip pat apgalvo pasirinkdama vietas, į kurias gali eiti. Ji prisimena ilgą laiką vengusi lankytis Operos ir baleto teatre Vilniuje dėl pasenusio keltuvo, bet dabar teigia girdėjusi, kad ten įrengtas geresnis keltuvas.
Ji visada atkreipia dėmesį į duris. Jei jos nėra automatinės, jas atidaryti teks pačiam. Vežimėliu judanti projektų koordinatorė juokauja, kad norint pravažiuoti pro tokias duris, dažnai reikia turėti tris rankas.
Komplikuotas nuvykimas į renginį
J.Džiugelis skeptiškai vertina nuvykimą į kultūrinius renginius ir mano, kad pavėžėjimo paslaugos Lietuvoje turėtų būti plečiamos.
Su juo sutinka ir G.Žemaitaitytė-Buinevičė, teigianti, kad prieš vykstant į renginį, reikia pagalvoti, kaip į jį nuvykti, kur pasistatyti automobilį, kad būtų patogu išlipti. Durys turi plačiai atsidaryti į abi puses. Tiems, kurie naudojasi viešuoju transportu, svarbu, kad netoli būtų autobusų stotelė.
„Įsivaizduokite, – sako Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė, – sunkiai vaikštantis žmogus išsiruošia į teatrą. Artimiausia stotelė yra maždaug už 800 metrų nuo renginio vietos. Jis atvyks suplukęs, sušilęs ir pavargęs. Tada ir pats renginys nebus toks malonus.“
Nepatogu sėdėti pirmoje eilėje
Kai kur vietos žmonėms su negalia įrengiamos pirmoje eilėje, tačiau kino teatre jau dešimtą minutę pavargsta kaklas. Pasak G.Žemaitaitytės-Buinevičės, būtų gerai, jei salėje būtų stumdomos kėdės ir galimybė pačiam pasirinkti sėdėjimo vietą.
G.Žemaitaitytė-Buinevičė pasakojo neseniai lankiusi renovuotą Klaipėdos muzikinį teatrą, kur ją nustebino vienoda grindų ir kolonų spalva. Iš salės išeinantys silpnaregiai ir aklieji gali nepastebėti kolonos ir į ją atsitrenkti.
Tačiau ji džiaugiasi, kad Klaipėdos muzikiniame teatre sumontuoti ekranėliai ant kėdžių atlošų, kuriuose galima skaityti subtitrus – tai pagalba kurtiesiems ir neprigirdintiesiems.
Pasak G.Žemaitaitytės-Buinevičės, kultūros objektų kavinėse dažnai nepagalvojama apie asmenis, turinčius judėjimo negalią. Baro kėdės ir stalai jiems yra per aukšti, tad asmuo, sėdintis vežimėlyje, turės pasidėti kavos puodelį ant kelių.
