Lietuva išgyvena laikotarpį, kai viešųjų pirkimų rinkoje atsiranda sumos, kokių iki šiol praktiškai nematėme. Gynybos biudžetas 2025 m. peržengė 5 mlrd. eurų ribą, o sprendimai dėl sausumos pajėgų stiprinimo, karinės infrastruktūros ir naujų technologijų pirkimų reiškia, kad artimiausiais metais bus skelbiami itin didelės vertės konkursai. Panašus judėjimas matomas ir viešojo bei privataus sektorių partnerystės projektuose. Verslui tai skamba kaip galimybė – ir dažnai labai reali. Tačiau kartu atsiranda ir kita pusė: daugeliui įmonių tokio masto projektai yra per dideli, per techniškai sudėtingi ar per rizikingi, kad juos būtų galima „panešti“ vieniems. Natūrali reakcija – jungtis su partneriais. Ir būtent čia prasideda konkurencijos teisės klausimai.
2026 m. balandžio 13 d. Konkurencijos taryba paskelbė ilgai lauktą atmintinę apie jungtinės veiklos taikymą viešuosiuose pirkimuose. Jos žinutė paprasta, bet svarbi: bendradarbiauti galima, tačiau ne visada ir ne bet kokiomis sąlygomis. Kitaip tariant, jungtinė veikla nėra „laisvas bilietas“ į didelius konkursus – ji turi turėti aiškų ir pagrįstą tikslą, o kartais gali tapti net pavojinga, jei iš esmės reiškia konkurencijos sumažinimą.
Gynybos sektoriuje ši tema ypač jautri. Pirma, dėl apimčių – infrastruktūros, ginkluotės ar dvejopo naudojimo technologijų pirkimai neretai siekia dešimtis ar šimtus milijonų eurų. Kvalifikaciniai reikalavimai tokiose procedūrose dažnai suformuluoti taip, kad net stambios Lietuvos įmonės jų vienos neatitinka. Antra, dėl sudėtingumo – gynybos projektai dažnai reikalauja skirtingų kompetencijų derinio: statybos, inžinerijos, IT, logistikos, saugumo sprendimų. Retai kuri įmonė turi viską „po vienu stogu“. Trečia, dėl rizikos – ilgalaikiai projektai reiškia finansinę ir operacinę naštą, kurią racionalu dalintis. Tad jungtinė veikla gynybos pirkimuose dažnai nėra „pasirinkimas“, o praktiškai vienintelis kelias dalyvauti. Tačiau būtent todėl reguliuotojas tikisi ypatingo skaidrumo: jei jau jungiatės, turite aiškiai žinoti ir galėti paaiškinti – kodėl.
Trys pagrindiniai klausimai
Konkurencijos tarybos atmintinėje iš esmės siūloma į jungtinę veiklą žiūrėti per tris klausimus.
Pirmasis – ar jūs esate konkurentai. Jei dvi įmonės toje pačioje rinkoje paprastai konkuruoja ir abi realiai galėtų teikti pasiūlymą, jų sprendimas staiga veikti kartu gali atrodyti kaip koordinuotas elgesys, kuris sumažina konkurenciją. Jungtinė veikla paprastai vertinama palankiau tada, kai partneriai vienas kitą papildo, veikia skirtingose rinkose ar yra to paties ekonominio vieneto dalis (pavyzdžiui, patronuojanti ir antrinė bendrovė). Kitaip tariant, bendra logika tokia: bendradarbiavimas turi padėti įvykdyti projektą, o ne „sutvarkyti“ konkurenciją.
Antrasis klausimas – ar tikrai negalite veikti vieni. Čia svarbu ne formalus atsakymas, o realybė. Taryba aiškiai signalizuoja, kad vien kvalifikacijos dokumentų trūkumas savaime neįrodo nepajėgumo. Vertinama įmonės apyvarta, faktiniai pajėgumai, planuojami resursai, projekto rizikos. Gynybos kontekste tai gali atrodyti taip: vidutinio dydžio rangovas, neturintis patirties su NATO standartų objektais, gali pagrįstai jungtis su tarptautiniu partneriu, tačiau turės gebėti paaiškinti, kuo toks partneris būtinas ir ką jis realiai atneša į projektą. Jei atsakymas skamba kaip „taip patogiau“ arba „taip saugiau“, o realiai įmonė galėtų dalyvauti pati – rizika auga.
Trečiasis klausimas – ar bendradarbiavimas sukuria pridėtinę vertę. Konkurencijos teisė leidžia tam tikras išimtis, kai susitarimai skatina techninę ar ekonominę pažangą ir suteikia naudą „vartotojui“ – viešajame pirkime tai galiausiai yra valstybė ir visuomenė. Gynybos srityje pridėtinė vertė gali reikšti inovatyvų sprendimą, aukštesnius saugumo standartus, efektyvesnį procesą ar kompetencijų derinį, kurio nė viena įmonė viena pati pasiūlyti negalėtų.
Ne formalumas, o rizikos valdymas
Tačiau pagrindinė taisyklė, kurią Taryba kartoja be išlygų, lieka tokia pati: jei galite įvykdyti sutartį savarankiškai, turėtumėte taip ir daryti. Jungtinė veikla neturėtų tapti „patogia strategija“, kai jos tikslas yra ne pajėgumų sujungimas, o rinkos pasidalijimas ar konkurencijos sumažinimas. Praktikoje įtarimų dažniausiai kelia situacijos, kai įmonės, anksčiau panašiuose pirkimuose dalyvaudavusios atskirai, staiga susivienija ir negali aiškiai paaiškinti, kas pasikeitė, kai jungtinėje veikloje atsiranda daugiau partnerių nei objektyviai reikia, arba kai bendradarbiaujant keičiamasi informacija, neturinčia nieko bendra su konkrečiu projektu – pavyzdžiui, kainodaros planais ar kitų klientų klausimais.
Todėl įmonėms, svarstančioms jungtis dėl gynybos ar kito didelės apimties pirkimo, svarbiausia užduotis – ne tik „susitarti tarpusavyje“, bet ir pasiruošti atsakyti į paprastą, bet lemiamą klausimą: ar galėtume pagrįsti, kodėl veikiame kartu, jei to paklaustų Konkurencijos taryba? Tai nėra formalumas. Tai – rizikos valdymo dalis. Jei vėliau paaiškėtų, kad bendradarbiavimas neatitinka konkurencijos teisės reikalavimų, veikti reikėtų greitai: vertinti sutarties pakeitimus, galimą nutraukimą, o tam tikrais atvejais – ir pasinaudoti atleidimo nuo baudų programa, jei pažeidimas atskleidžiamas savanoriškai.
Neužteks pažadėti, reikės užtikrinti
Didėjantis gynybos finansavimas atveria verslui realias duris į projektus, kurių prieš kelerius metus net nebūtume drįsę planuoti. Jungtinė veikla šiame kontekste yra teisėtas ir neretai būtinas instrumentas. Tačiau tam, kad ji išliktų galimybe, o ne teisine rizika, reikės vieno dalyko: skaidrumo ir turinio. Neužteks pasakyti „negaliu vienas“ – reikės pagrįsti, kodėl negalite. Neužteks pasakyti „kartu geriau“ – reikės parodyti, kuo kartu kuriate daugiau vertės. Ir neužteks pasirašyti jungtinės veiklos sutartį – reikės užtikrinti, kad bendradarbiavimas nepavirstų įpročiu, pakeičiančiu normalų konkuravimą rinkoje.
Konkurencijos tarybos atmintinė pagaliau suteikė verslui daugiau aiškumo. Dabar svarbiausia – tuo aiškumu pasinaudoti atsakingai, kad dideli viešieji projektai būtų laimimi ne „susitarimais“, o realiais pajėgumais ir kompetencija.
