Lietuvos futbolo bendruomenę pasiekė džiugi žinia: prestižinis UEFA masinio futbolo apdovanojimas skirtas projektui „IKI. Pradinukų lygos – Iššūkių mėnesio“. Šiais metais projektas suvienijo net 601 komandą, 11283 vaikus ir 550 pedagogų.
Šis edukacinis projektas įtraukia Lietuvos ugdymo įstaigas, padėdamas vaikams susipažinti su futbolu, varžytis draugiškoje aplinkoje su bendraminčiais ir vėliau pradėti lankyti reguliarias futbolo treniruotes. Svarbi projekto dalis – naudingų žinių teikimas apie Lietuvą ir pasaulį bei sveikos gyvensenos skatinimas.
„DEAD Films“ atstovai, kūrę UEFA reportažą, lankėsi Druskininkų „Saulės“ pagrindinėje mokykloje ir fiksavo jos kasdienybę, kurios neatsiejama dalis tapo „IKI. Pradinukų lygos – Iššūkio mėnesio“ užsiėmimai. Reportažą galima pamatyti šioje nuorodoje.
Oficialiai paskelbus apie pelnytą geriausios Europos masinio futbolo iniciatyvos apdovanojimą, buvo padėkota visiems prisidėjusiems prie projekto sėkmės. Druskininkuose dirbanti mokytoja Alina Bikulč pasidalino įžvalgomis, kokie žingsniai leido padaryti svarbų pokytį vietos bendruomenėje ir kaip futbolas lavina mokinių charakterį bei įgūdžius.
– Alina, papasakokite apie savo profesinio kelio pradžią. Kada nusprendėte tapti mokytoja ir kada futbolas tapo jūsų kasdienybės dalimi?
– Pradėjau lankyti orientavimosi sportą, o futbolą žaidžiu gal nuo 4-os klasės. Orientavimosi treniruočių metu kartais žaisdavome futbolą. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su futbolu. Vėliau, kai atsirado vaikai, nuolat su jais užsiimdavome judriais žaidimais, tarp kurių buvo ir futbolas.
Mokykloje pradėjau dirbti prieš 8 metus. Tiksliai nepasakysiu, kada pirmą kartą pamačiau informaciją apie „Pradinukų lygos“ projektą ir užsiregistravome. Prisimenu, pirmasis mūsų bandymas buvo labai smagus. Vaikams patiko, kad gavome priemones, patiko užduotys. Kai išleidau mokinių laidą, gavau priešmokyklinę klasę ir ją įtraukiau į „Futboliuko“ projektą. Organizavome turnyrus su tėvais, o tai jiems patiko. Su darželiu organizavome futbolo varžybas, taip užgimė bendrystė. Pernai mano mokiniai buvo pirmokai, šiemet – antrokai, tad vėl dalyvaujame „Pradinukų lygoje“.
Po savo pirmosios patirties šiose žaidynėse pasiūliau ir mokyklos kolegėms prisijungti. Kasmet vis daugiau mano kolegių nusprendė prisijungti prie „Pradinukų lygos“, o šiemet iš mūsų mokyklos žaidynėse dalyvauja net 11 klasių.
– Kaip jums pavyko sujungti mokyklos bendruomenę futbolo pagalba ir įtraukti kaimynines įstaigas?
– „Pradinukų lygos“ projekte dalyvaujame labiau savo mokyklos ribose, o dalyvaudami „Futboliuke“ labai bendradarbiavome su „Žibutės“ darželiu. Viena iš „Futboliuko“ užduočių buvo pakviesti kitas įstaigas, tad tai paskatino mūsų draugystę. Mūsų mokykloje, pasitarus su kitomis mokytojomis, rengiame bendrus užsiėmimus. Manau, kad mokytojų įsitraukimas į futbolą labiausiai priklauso nuo jų pačių noro ir turimo laiko.
– Ar dalyvaudami „Pradinukų lygoje“ siekėte nuosekliai didinti dalyvaujančių vaikų skaičių?
– Ne, pačios klasės nori įsitraukti. Priverstinis įtraukimas niekada neduos rezultatų. Aš tiesiog pasiūlau prisijungti, parašau į bendrą grupę ir taip paaiškėja poreikis. Pernai net ne visi spėjo laiku užsiregistruoti į „Pradinukų lygą“ ir liko už borto. Šiemet rašydama kitiems pabrėžiau, kad paskubėtų, ir visos klasės spėjo užsiregistruoti. Tai tikrai populiarus projektas visoje Lietuvoje, nes registracija įvyko labai greitai.
– Pakalbėkime apie edukacinę projekto dalį. Kaip jis leidžia mokiniams praplėsti žinias apie Lietuvą, pasaulį ir futbolą?
– Man patinka parengtos užduočių knygelės. Papildoma medžiaga mokytojams tikrai palengvina darbą ir paįvairina kasdienybę. Dauguma iššūkių patinka vaikams. Žinoma, yra sudėtingesnių uždavinių, bet kiekvienas su pagalba gali juos išspręsti. Kai kurie tėvai prisipažino, kad ir jiems reikia padėti vaikams surasti informacijos, pavyzdžiui, nuspalvinti futbolo klubo herbą, surašyti tikslius komandų pavadinimus. Aš nematau tame nieko blogo, nes tai skatina domėtis vietos futbolu, o antrokams pagalba būna reikalinga. Vaikai nori surinkti daugiau taškų, tad deda pastangas.
„Pradinukų lyga“ man patinka ir todėl, kad įtraukia visus dalyvauti. Klasėje jau pusė berniukų lanko futbolą, bet ne visiems drąsu prisijungti eiti žaisti ir kovoti prieš juos. Vis dėlto, „Pradinukų lygos“ metu visi kartu žaidžiame, sprendžiame užduotis, mokomės varytis kamuolį. Pažengę mokiniai yra tarsi pagalbininkai, jie rodo pavyzdį, kaip galime siekti bendro tikslo.
– Jūsų mokykla išties suteikia geras sąlygas vaikams treniruotis ir žaisti futbolą, nes turite tiek pilnų matmenų aikštę, tiek vadinamąjį „gardelį“. Ar pastebėjote, kaip pakinta vaikų įgūdžiai aikštelėje po „Pradinukų lygos“ užsiėmimų?
– Pastebėjau, kad šiemet vaikai per pertraukas nebebijo žaisti su vyresniais moksleiviais stadione. Anksčiau, jei stadione kažkas žaisdavo, mažesni vengdavo ten eiti, nes aikštė būdavo „užimta“. Šiemet antrokai nebijo žaisti su šeštokais ar septintokais, o vyresni juos priima. Jaunesni paklausia, ar gali žaisti kartu. Mergaitės irgi maloniai nustebino, nes jos nebijo prisijungti. Turime drąsių ir aktyvių mergaičių, kurios kuo puikiausiai žaidžia prieš šeštokus ir septintokus.
Labai patiko, kad šiemet mūsų komanda turėjo galimybę išvykti į „Pradinukų lygos“ finalinį renginį. Tai buvo nuostabi šventė, smagu pamatyti kitas mokyklas ir jų mokinių žaidimo lygį. Demonstruotas futbolas buvo tikra tos šventės puošmena.
– Šiuo metu Druskininkai neturi komandos aukščiausio lygmens Lietuvos futbolo varžybose. Ar galvojate, kad Druskininkai galėtų būti labiau matomi Lietuvos didžiojo futbolo žemėlapyje, o jūs savo pastangomis artėjate prie šios svajonės išsipildymo?
– Žinoma, norėčiau, kad tai išsipildytų. Turime stiprių vaikų, bet tam reikalinga atranka. Kas pasirenka futbolininko kelią, turėtų skirti tam daugiau savo laiko ir dėmesio. Pradinis ugdymas apima ir integruoja viską: muziką, dailę, žinias. Turime sporto mokykloje trenerių, kurie ruošia jaunimo futbolo komandas.
Labai nustebino tai, kad iš mano praeitos mokinių laidos tarp penktokių buvo mergaičių, kurios pasirinko futbolą kaip pagrindinę sporto šaką. Tai mane labai nudžiugino, nes anksčiau jos pasižymėjo ramumu ir nebuvo labai susidomėjusios futbolu. Vis dėlto, elitiniam futbolui visus turi ruošti specializuoti treneriai, kurie atsirenka gabius ir motyvuotus vaikus.
– Ar tapatinate save su futbolo kultūra ir garbingos kovos sklaida?
– Kaip minėjote, mažesniems vaikams yra morališkai sunku pralaimėti, bet užtat labai džiugu, kai jie laimi. Mes mokomės deramai pralaimėti, pasveikinti kitą komandą. Tai yra didelis iššūkis. Mokomės žaisdami futbolą. Ne tik laimėti ar pralaimėti, bet ir garbingai rungtyniauti, padėti atsikelti nugriuvusiam vaikui, žaisti su mergaitėmis jų neišskiriant. Taip pat svarbus yra bendradarbiavimas tarp klasių bei vaikų tėvų įtraukimas, kad jie irgi žaistų futbolą.
– Kiek Jus nustebino UEFA reportažo kūrėjų apsilankymas Jūsų mokykloje? Kaip paveikė naujiena, kad tapsite reportažo apie Lietuvos masinį futbolą herojais?
– Tas gautas skambutis labai nustebino ir iškart apsidžiaugėme. Esame aktyvi klasė mokykloje ir už jos ribų, dalyvaujame daugelyje projektų. Atskiro pasiruošimo šiam vizitui nebuvo. Jeigu būtume ko nepadarę, tada gal būtų baimės ir ruoštumėmės, bet kadangi visas žaidynių užduotėles nuosekliai darėme kiekvieną mėnesį, vaikai nepatyrė jokio streso. Pats filmavimo procesas vaikams paliko didelį įspūdį. Leidome svečiams įamžinti mūsų kasdienybę.
– Reportažas įamžino, galima sakyti, „futboliškiausią“ klasės patalpą, papuoštą plakatais ir kitais „Pradinukų lygos“ atributais. Ar ir kitos klasės dalyvauja šiame savotiškame sporto grožio konkurse ir per kūrinius atvaizduoja savo futbolo potyrius?
– Manau, kad pusė mokyklos klasių yra labai aktyvios, o kita pusė – dalyvauja pasyviau. Su kitomis klasėmis rengiame turnyrus, patys pasidarome plakatus bei turnyro diplomus. Kasmet darome šventinį baigiamąjį renginį sporto salėje.
– Kaip priėmėte žinią, kad Lietuvos futbolo federacija tapo prestižinio UEFA masinio futbolo apdovanojimo laureate, prie šio įvertinimo svariai prisidėjus ir Jūsų bendruomenei?
– Labai smagu, kad mes irgi dalyvaujame projekte ir kad šis mūsų kasdienis darbas buvo pastebėtas. Įdėto darbo yra labai daug. Puiku, kad Lietuva yra matoma ir kad yra skatinami projektą kuriantys žmonės. Tai yra didžiausia motyvacija, kai esi pastebimas ir įvertinamas šiame kontekste.
– Kalbant apie ateitį, ar galime teigti, kad dalyvavimas „Pradinukų lygoje“ virto mokyklos ritualu? Ar kelsite sau naujus tikslus, dar labiau lavinant mokinius ir stiprinant Druskininkų sporto bendruomenę?
– Mūsų mokykloje visi norintys galės dalyvauti futbolo veiklose. Kalbant apie kitas įstaigas, iš tiesų pradėjome labiau bendrauti su kitais miesto lopšeliais-darželiais. Su mokytojomis pasiskirstome į grupes, kad galėtume dirbti su vaikais ir lengviau organizuoti veiklas. Kai vienoje veikloje dalyvauja iki 60 vaikų, puikiai pavyksta laikytis tvarkos, drausmės ir skirti tinkamą dėmesį vaikams. O nueiti į svečius į kitas mokyklas, pabendrauti su kitais vaikais ir sužaisti rungtynes prieš kitas komandas visada smagu.
– Koks būtų Jūsų palinkėjimas mūsų masinio futbolo bendruomenei, atsižvelgiant į vykstančias socialines tendencijas Lietuvoje?
– Kuo toliau, tuo labiau pastebime, kad fizinis aktyvumas yra be galo svarbus. Reikia išjudinti ir sudominti vaikus. Būtent sudominimas tampa sudėtingesnis. Pirmiausia, linkėčiau mokytojams patiems norėti būti aktyviais, nepavargusiais, „neperdegusiais“, turėti noro dalyvauti žaidynėse. Tik tada vaikai ir patys norės įsitraukti bei išlaikys motyvaciją.
Sveikos gyvensenos principai varo „Pradinukų lygą“ į priekį. Kalbu apie tinkamą mitybą, miegą, fizinį aktyvumą, ypač dabartiniame technologijų amžiuje. Kartais užduotyse buvo klausiama vaikų, kiek laiko jie praleidžia namie, o kiek sportuoja. Kai kurie vaikai sąžiningai pildydavo, kad daugiau laiko praleidžia prie telefono, nei išeina į lauką pažaisti su draugais. Manau, tėvai ir mokytojai turi prisidėti prie aktyvaus vaikų gyvenimo.
– Dėkojame už pokalbį!
