Kylant oro temperatūrai, Lietuvos sodininkai bei sodybų šeimininkai turėtų ne tik galvoti apie sėją, bet ir ruoštis kovai su invaziniais šliužais. Šie kenkėjai, ypač ispaniniai arionai, nėra tik estetinė problema ar „gleivėti svečiai“.
Pasak bendrovės „Dezinfa” kenkėjų kontrolės eksperto, biologo Liutauro Grigaliūno: „Tai biologinė grėsmė mūsų sodams, parkams, daržams, ir dekoratyviniams augalams – mūsų gamtinei įvairovei, kurios kontrolę būtina pradėti nedelsiant ir tą daryti ne vienam”.
Šliužų invazija yra ne individuali, o teritorinė problema
Sumažinti šliužų populiaciją ar net ją sunaikinti konkrečioje teritorijoje – įmanoma. Individualios pastangos tikrai veikia – nuosekliai naikinant šliužus savo sklype, jų daroma žala pastebimai mažėja. Tačiau šie kenkėjai nepaiso tvorų, todėl ilgalaikiam ir greitesniam rezultatui būtinas bendruomenės įsitraukimas – efektyviausia kovoti kartu.
„Šliužai juda tarp sklypų, todėl viename kieme sumažinus jų kiekį, jie gali greitai atklysti iš gretimų teritorijų, jei ten sudarytos palankios sąlygos veistis. Dažniausiai jie plinta iš neprižiūrimų sklypų, kuriuose gausu drėgno komposto, lentų krūvų, nepjautos žolės ar kitų šliužams tinkamų slėptuvių. Jie taip pat atšliaužia iš teritorijų, kuriose nekontroliuojamas jų gausėjimas – kur gyventojai abejingi šliužų daromai žalai. Mūsų kolegos Skandinavijos šalyse stipriai šliužų apniktas vietas netgi aptveria specialiomis barjerinėmis tvorelėmis“, – atkreipia dėmesį biologas.
Kova be eksperimentų
Daugelis daro klaidą tikėdamiesi, kad padės kiaušinių lukštai, pelenai ar medetkų nuovirai. Deja, šios priemonės yra labiau mitas nei realybė. Norint pasiekti apčiuopiamą rezultatą, verta rinktis saugias ir profesionalias, ekspertų patikrintas priemones – ne eksperimentuoti.
„Parduotuvėse prieinamos priemonės dažnai yra per silpnos masiniam plitimui sustabdyti. Profesionalūs preparatai veikia tikslingai – sutrikdo kenkėjų virškinimą, jie nustoja ėsti ir nugaišta, nepadarydami žalos aplinkai ar naminiams gyvūnams. Tiesa, šliužų rankinis rinkimas ryte, vakare arba po lietaus išlieka svarbiu elementu. Taip pat verta naudoti ir specialias gaudykles, kilimėlius ir varines juostas, kurios atlieka barjero funkciją. Toks priemonių kompleksas užtikrina efektyvią kontrolę”, – pataria L. Grigaliūnas.
Taip pat svarbu tvarkyti komposto krūvas, mulčiavimo vietas, nepalikti įvairių organinių atliekų sankaupų – būtent ten dažniausiai ir slepiasi šliužai. Paliekant tokias vietas nesutvarkytas, iš esmės sudaromos idealios sąlygos jiems daugintis.
Ne mažiau svarbu atsargiai rinktis naujus, ypač egzotinius augalus – kartu su jų žemėmis į sklypą gali būti įnešti šliužų kiaušinėliai ar patys kenkėjai.
Sėkmės istorijos: ar įmanoma laimėti šį karą?
Daugeliui atrodo, kad kova su šliužais yra beviltiška, tačiau „Dezinfos“ patirtis rodo ką kita.
„Pernai metais atlikome pakankamai daug invazinių šliužų naikinimo darbų, kad šiemet po žiemos galėtume įvertinti rezultatą. Vienas iš klientų susidūrė su masine invazija šlaite prie ežero. Po profesionalaus naikinimo ne tik jo sklype, bet ir gretimose sodybose šliužų populiacija drastiškai sumažėjo. Net kapinėse, kur kenkėjų būdavo tiršta, po pakartotinių vizitų rezultatas buvo akivaizdus. Naikinimo priemonės ir metodai pasiteisino ne tik mažose teritorijose, bet ir viršijančiose 20 arų”, – patirtimi dalijasi L. Grigaliūnas.
Net ir po pirmo vizito šliužų populiaciją galima suvaldyti, o jei naikinimas vyksta ir gretimose teritorijose – populiacija krenta kelis kartus greičiau nei kovojant pavieniui.
Labai svarbu naikinimo darbus pradėti dar pavasarį, nes tuo metu populiaciją sudaro peržiemoję nedideli šliužai, jaunikliai, kuriuos profesionalios priemonės naikina ypač veiksmingai.
Pagal galiojančius teisės aktus, sklypų savininkai privalo juos prižiūrėti ir naikinti invazines rūšis – aplaidumas gali užtraukti administracinę baudą.
Kodėl invaziniai šliužai yra kenkėjai?
Ispaninis arionas pasižymi neįtikėtinu vislumu – vienas individas per sezoną gali padėti iki 400 kiaušinių. Jie greitai ima dominuoti naujose ekosistemose, išstumdami vietines rūšis. Nors dauguma suaugėlių rudenį žūva, jų palikuonys puikiai peržiemoja purioje dirvoje ar komposto krūvose.
Įprastus šliužus mėgsta visokie vabalai, rupūžės, varlės, ežiai, įvairūs paukščiai ir net barsukai. Tačiau ispaninis arionas mūsų krašto gyvūnams dar mažai pažįstamas – dėl ryškios spalvos ir gausaus gleivėtumo jis juos atbaido. Todėl natūralioje aplinkoje šie šliužai praktiškai neturi priešų, o tai prisideda prie sparčios jų populiacijos plėtros. Tiesa, žmonių ūkiuose laikomos antys bėgikės noriai lesa šiuos šliužus.
„Patys ispaniniai arionai itin neišrankūs maistui – jie graužia viską: nuo salotų lapų ir braškių iki dekoratyvinių gėlių ar net savo nugaišusių gentainių. Jų paliekamos gleivės ne tik niokoja aplinkos estetiką, bet ir gali pernešti žmogaus sveikatai nepalankius mikroorganizmus, todėl gleivėmis suteptų vaisių, uogų ar daržovių vartoti nerekomenduojama”, – perspėja biologas.
Tyrimais nustatyta, kad šie šliužai gali būti tarpinių parazitinių kirmėlių šeimininkai. Šiems parazitams patekus į šuns organizmą, gali išsivystyti pavojingos širdies ligos. Žmonėms ši rizika neaktuali, tačiau augintiniams ji išlieka. Be to, ispaniniai arionai prisideda prie biologinės įvairovės mažėjimo.
Masiškai plintantys šliužai ne tik niokoja augalus, bet ir kelia žmonėms šleikštulį bei diskomfortą. Tad nelaukite, kol jūsų daržas, sodas ar parkas pavirs gleivėta dykyne – veikite dabar, kol populiacija dar tik prabunda.
