Per pastaruosius dvidešimt metų pragyvenimo lygis Lietuvoje sparčiai kilo ir 2024 m. pasiekė bene 90 proc. Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Didžiąją dalį šio prieaugio lėmė padidėjęs darbo našumas, bet taip pat reikšmingą įtaką darė ir efektyviau panaudojami šalies darbo jėgos ištekliai. Nors pagal dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui, Lietuva yra tarp pirmaujančių ES valstybių, išsamesnė analizė rodo, kad šalyje tebėra nepanaudoto darbo rinkos potencialo.
Komentuoja Darius ImbrasasLietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas.
Ekonomistai, mėgindami palyginti skirtingų valstybių gyventojų gyvenimo kokybę, dažniausiai vertina pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), tenkantį vienam šalies gyventojui. Kitaip tariant, kiek šalyje pagamintos produkcijos, uždirbtų pajamų ar išleistų pinigų vidutiniškai tenka vienam šalies piliečiui. Vertinant Lietuvos piliečių pragyvenimo lygio pokyčius nuo įstojimo į ES, 2004 m., iki 2024 m. matome iš tiesų didelį pagerėjimą. 2004 m. BVP, tenkantis vienam Lietuvos piliečiui, tesudarė apie 50 proc. ES vidurkio, o 2024 m. šis santykis pakilo iki beveik 88 proc. Ši pažanga buvo viena sparčiausių ES – Lietuvą aplenkė tik Bulgarija ir Rumunija.
Toks spartus pragyvenimo lygio kilimas, iš tiesų, džiugina, bet kas tai lemia? Vienas iš būdų vertinti jo raidą yra nagrinėti, kaip kito du rodikliai – darbo našumas, tenkantis vienai dirbtai valandai ir dirbtų valandų skaičius, tenkantis vienam šalies gyventojui. Pirmasis rodiklis rodo, kiek prekių ir paslaugų yra pagaminama per vieną dirbtą valandą, antrasis – kiek valandų per metus vidutinis Lietuvos gyventojas skiria pajamoms uždirbti. Kaip matyti iš A paveikslo, prie Lietuvos gyventojų gerovės kilimo prisidėjo abu rodikliai. 2004–2024 m. darbo našumas nulėmė apie keturis penktadalius viso pragyvenimo lygio prieaugio, o padidėjęs vidutinio Lietuvos gyventojo dirbtų valandų skaičius – kitą penktadalį. Įdomu pastebėti tai, kad Lietuva darbo našumu lenkia apie trečdalį ES valstybių narių, tačiau pagal dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva yra tarp lyderių. Kas lemia tokį Lietuvos gyventojų darbštumą? Ar dar yra erdvės tobulėti?
Išsamiau panagrinėjus dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui, jo raidą galima suskirstyti į keturis veiksnius – dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam užimtajam; užimtumo lygį šalyje (kokia dalis gyventojų, norinčių ir galinčių dirbti, turi darbą); darbingo amžiaus gyventojų aktyvumo lygį (kokia dalis darbingo amžiaus gyventojų įsitraukė į darbo rinką – dirba arba ieško darbo) ir kokią dalį visų šalies gyventojų sudaro darbingo amžiaus gyventojai. Iš šių veiksnių nuo įstojimo į ES pradžios visą dirbtų valandų, tenkančių vienam šalies gyventojui, padidėjimą lėmė užimtumo lygis ir darbingo amžiaus gyventojų aktyvumo lygis. Abu šie rodikliai rodo, kad Lietuvos darbo jėgos ištekliai metams bėgant buvo vis geriau panaudojami. Kitų veiksnių poveikis dirbtų valandų skaičiui, tenkančiam vienam šalies gyventojui, buvo neigiamas. Darbingo amžiaus gyventojų dalies visoje populiacijoje mažėjimas rodo, kad Lietuvos visuomenė sensta ir vis mažesnei gyventojų daliai tenka vis didesnė vaikų ir senolių išlaikymo našta. O dirbtų valandų skaičiaus, tenkančio vienam užimtajam, rodiklio suprastėjimas pastaraisiais metais rodo po COVID-19 pandemijos stebėtą įmonių norą išlaikyti darbuotojus net ir šalies ekonomikai laikinai nustojus augti. Ekonomikai pradėjus atsigauti, o įmonėms vėl pradėjus efektyviau panaudoti turimus darbuotojus, šis rodiklis pamažu atsitiesia.
Nors dirbtų valandų skaičius, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, yra tarp didžiausių ES, tačiau atskirų jo dedamųjų palyginimas su kitų ES valstybių rodikliais rodo, kad šalies darbo rinkos efektyvumą dar galima padidinti (žr. B pav.). 2024 m. pagal dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam užimtajam, Lietuva buvo ketvirta tarp visų ES valstybių, pagal darbingo amžiaus gyventojų aktyvumo lygį – septinta, pagal darbingo amžiaus gyventojų dalį visoje populiacijoje – aštunta, o pagal užimtumo lygį – tik aštuonioliktoje vietoje. Tai indikuoja, kuriose srityse atsakingoms Lietuvos institucijoms reikėtų dėti daugiau pastangų norint dar labiau suefektyvinti Lietuvos darbo rinką.
Lietuvos atveju daugiausia pastangų reikėtų telkti į kuo didesnį norinčių ir galinčių dirbti gyventojų įdarbinimą ir nedarbo mažinimą. Erdvės nedideliam pagerėjimui yra ir didinant darbingo amžiaus gyventojų aktyvumo lygį, t. y. į darbo rinką įtraukiant kuo daugiau darbingo amžiaus piliečių. Kitų rodiklių pagerinimas sudėtingesnis: pagal dirbtų valandų skaičių, tenkantį vienam užimtajam, Lietuva jau yra tarp pirmaujančių ES valstybių, o darbingo amžiaus gyventojų dalį visoje populiacijoje daugiausia lemia demografinės tendencijos. Pastarąsias trumpuoju laikotarpiu paveikti yra labai sudėtinga, nebent valstybė imtųsi itin aktyvios migracijos politikos, kuri į Lietuvą pritrauktų daug darbingo amžiaus gyventojų.
Vis dėlto, jei bent dalį šių rodiklių pavyktų pagerinti iki penkių geriausių ES šalių vidurkio, tai Lietuvos piliečių pragyvenimo lygį padidintų dar 7,5 proc. punkto, o atsilikimas nuo ES vidurkio sumažėtų iki šiek tiek daugiau nei 6 proc. Norint tai pasiekti, reikėtų į darbo rinką papildomai įtraukti beveik 4 proc. dabar joje nedalyvaujančių darbingo amžiaus gyventojų, taip pat panašiu mastu sumažinti bedarbių skaičių ir vidutiniškai 5 val. per mėnesį dirbti ilgiau.
