Iš pradžių jis matė tik tą ugnį. Tą, kuri graži. Tą, kuri traukia.
Paskui pamatė jos formą. Liežuviai susijungė, išsiskleidė, ir akimirkai atsirado siluetas – tarsi drakonas keistai švelniomis akimis.
Taip viskas ir prasidėjo. Ne nuo ugnies. Nuo šilumos. Nuo jausmo, kad kažkas jį mato.
Ir jis ėjo arčiau. Visada arčiau. Kol vieną dieną nebesuprato, ar dar šildosi, ar jau dega.
Laikė. Aiškino. Bandė suprasti. Bandė būti tas, kuris išgirs. Vis dar tikėjo, kad jei dar truputį – viskas susitvarkys. Bet ugnis nesidera. Ji ima. Ir kol turi kuo maitintis – lieka.
Liepsna prieš jį sujudėjo dar kartą. Šį kartą jis pamatė aiškiau. Tai feniksas. Tas, kuris dega, kad galėtų pakilti.
Ir tada jis pamatė save. Ne kaip tą, kuris turi kažką išgelbėti, o kaip tą, kuris pats tuoj sudegs.
Visose savo abejonėse, visuose „o gal dar“, visuose bandymuose įtikti – viskame, kas nėra jis.
Liepsna kilo aukščiau, bet jis nebesitraukė. Ir nebesipriešino. Jis leido sau sudegti. Ne kūnui, o tam, kuo bandė būti.
Kai viskas nutilo, liko tik dūmai ir tyla. Trumpa, aiški, tokia, kurioje anksčiau atsirasdavo baimė. Dabar – ne.
Pelenuose kažkas sujudėjo. Lėtai. Lengvesnis. Be įtampos laikyti, be poreikio įrodyti.
Jis įkvėpė ir pirmą kartą nejautė nei šilumos, nei deginimo. Buvo ramu.
Jis grįžo be to, kas sudegė…
