Automobilis šiandien vis dar dažnai laikomas statuso ir sėkmės simboliu, galimybe parodyti savo pasiekimus ar susikurtą įvaizdį, teigia psichologas Erikas Siudikas. Vis dėlto situacija pamažu keičiasi: didelė pradinė investicija, greitas nuvertėjimas ir nuolatinės neplanuotos išlaidos gyventojus skatina ieškoti racionalesnių sprendimų. Šiuos pokyčius pastebi ir automobilių nuomos verslo atstovai, sulaukiantys vis daugiau klientų, kuriems praktiškumas, lankstumas ir prognozuojamos išlaidos yra svarbiau už patį nuosavybės faktą.
Lietuviai – automobilius itin mėgstanti tauta: tūkstančiui gyventojų mūsų šalyje skirtingais skaičiavimais tenka maždaug 550–600 lengvųjų automobilių. Pagal šį rodiklį esame vieni pirmųjų visoje Europos Sąjungoje.
Psichologas-psichoterapeutas E. Siudikas pastebi, kad mums vis dar labai svarbus savininkiškumo jausmas, o automobilis, kaip gana brangus daiktas, natūraliai tapo ir savotišku būdu parodyti savo statusą visuomenėje.
„Mes esame kultūra, kuriai labai svarbu turėti. Turėti butą. Turėti namą. Turėti sodybą. Turėti gerą automobilį. Turėti daugiau, negu reikia. Ir dažnai tas turėjimas atspindi ne realų poreikį, o norą pasirodyti: „Žiūrėkit, man pasisekė“. Man atrodo, kad čia jau ne apie automobilį. Jeigu žmogus perka brangų automobilį, nes iš tiesų gali sau tai leisti, tai savaime nėra problema. Tačiau kai prabangus automobilis perkamas skaičiuojant kone paskutines santaupas, prisiimant didelius lizingo įsipareigojimus ir jaučiant poreikį atrodyti sėkmingesniam, nei esi iš tikrųjų, automobilis tampa ne sėkmės, o vidinės nelaisvės ženklu“, – teigia pašnekovas.
Psichologas sako, kad automobilis statusą atspindi daugelyje šalių – tai nėra vien tik Lietuvos fenomenas. Tačiau, jo nuomone, mūsų visuomenėje noras savo pasiekimus parodyti demonstruojant daiktus vis dar itin stiprus.
„Vakaruose irgi yra statuso demonstravimo motyvas, bet ten dažnai labiau vertinamas praktiškumas. Automobilis gali būti brangus, patogus, geras, bet jis nebūtinai tampa pagrindiniu žmogaus vertės įrodymu. O pas mus kartais dar labai gyvas tas jausmas: jeigu turiu gerą mašiną, vadinasi, esu kažkas“, – pastebi E. Siudikas.
Požiūris keičiasi
Automobilių nuomos paslaugą teikiančios bendrovės „MyBee“ valdančios bendrovės „Modus Mobility“ vadovė Ainė Martinkėnaitė-Martyniuk pastebi, kad nors savininkiškumo jausmas lietuviams vis dar labai artimas, pastaraisiais metais vis daugiau vairuotojų į transporto priemones pradeda žiūrėti pragmatiškai.
„Šios tendencijos ryškiai matomos ir automobilių prenumeratos rinkoje. Vairuotojai šį modelį vis dažniau renkasi siekdami išvengti kasdienių automobilio priežiūros rūpesčių – klientams nebereikia patiems rūpintis technine priežiūra, draudimu, padangų keitimu ar kitais neišvengiamais procesais. Automobiliu iš esmės naudojiesi lyg savu, tik su gerokai mažiau vargo. Pastebime, kad vis daugiau klientų šiandien vertina ne patį nuosavybės faktą, o praktiškumą, lankstumą ir, ypatingai, prognozuojamas išlaidas. Nors verslo sektorius pirmasis įžvelgė tokių paslaugų vertę, šiandien jas vis dažniau renkasi ir privatūs klientai“, – teigia „MyBee“ atstovė.
Pokyčiai ypač ryškūs tarp jaunosios kartos atstovų. „Deloitte“ tyrimai rodo, kad Y ir Z kartoms prestižas jau tampa antraeiliu dalyku – jiems svarbiausia kaina, patogumas ir lankstumas.
Prisirišimas prie daiktų suvaržo
E. Siudikas sako, kad šiandien dažnai turime daugiau, nei mums iš tikrųjų reikia, o kiekvienas papildomas daiktas mus savotiškai pririša ir suvaržo.
„Turi sodybą – ją reikia prižiūrėti. Turi didelį namą – jį reikia išlaikyti. Turi brangų automobilį – reikia mokėti lizingo, draudimo įmokas, remonto išlaidas. Turi daug daiktų – turi daug rūpesčių. Mes kartais galvojame, kad daugiau turėti reiškia daugiau laisvės. Bet labai dažnai būna atvirkščiai. Kuo daugiau turi, tuo daugiau esi pririštas“, – tvirtina pašnekovas.
Jis sako pastebintis, kad su naująja karta šis požiūris pamažu keičiasi – praktiškumas ir poreikis jaustis laisvam pamažu nugali norą demonstruoti materialius dalykus.
„Jaunesnė karta dažniau klausia: ar man tikrai reikia turėti, ar man užtenka naudotis? Ar man reikia nuosavo daikto, ar man reikia laisvės, mobilumo, patirties? Bet nenoriu idealizuoti. Statuso demonstravimas niekur nedingo. Jis tik pakeitė formą“, – teigia psichologas.
Galiausiai specialistas pabrėžia, kad tikroji asmenybės branda pasireiškia tada, kai žmogus nustoja konkuruoti su aplinkiniais ir pradeda vertinti ne išorinį sėkmės įvaizdį, o savo vidinę ramybę bei gyvenimo kokybę.
„Brandesnis žmogus vis mažiau gyvena dėl įspūdžio kitiems. Jis mažiau nori kažką aplenkti, nugalėti, įrodyti. Jis pradeda klausti: kas man iš tikrųjų reikalinga? Kas man suteikia ramybę? Kas man padeda būti gyvam, o ne tik atrodyti sėkmingam? Nes sėkmingas žmogus nėra tas, kuris turi brangius daiktus. Sėkmingas žmogus yra tas, kuris viduje jaučiasi ramus, laimingas ir gyvas“, – apibendrina psichologas.
