Kovo 25-ąją švenčiamos Gandrinės – gandrų sugrįžimo/parskridimo diena.
Kiekvieną pavasarį Lietuvos kaimuose ir miesteliuose su nekantrumu laukiama ypatingos akimirkos, kai po ilgos kelionės į savo lizdus sugrįžta gandrai.
Šie didingi paukščiai laikomi tikrais pavasario pranašais.
Gandras – ne tik gamtos stebuklas, bet ir daugelio mūsų širdyse giliai įsišaknijęs simbolis.
Gandrų sugrįžimo diena – tai ne tik gamtos ciklo atnaujinimas, bet ir džiaugsmo bei naujų pradžių ženklas.
Baltasis gandras (Ciconia ciconia) gyvena žmogaus kaimynystėje – kaimuose, gyvenvietėse, rečiau – miestų pakraščiuose.
Lankosi pievose, laukuose, arimuose, prie vandens telkinių. Įvairiuose regionuose baltasis gandras vadinamas įvairiai: busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu.
Su kitais nesupainiojamas baltas paukštis juodais sparnais, raudonu snapu ir raudonomis kojomis.
Kai skrenda, iš apačios nuo juodojo gandro skiriasi ištisai balta kūno apačia ir juodomis plasnojamosiomis plunksnomis.
Baltiesiems gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus.
Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt.
Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Tame pačiame lizde peri daug metų.
Per metus išveda vieną gandriukų vadą. Dažniausiai peri pavienės poros, gerokai rečiau peri kolonijomis.
Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto.
Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę. Stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antriems metams.
Gandras Lietuvoje nuo seno laikomas nacionaliniu simboliu ir ypatingu svečiu, kuris savo apsilankymu džiugina kiekvieną pavasarį.
Šis baltas, išdidus paukštis dažnai siejamas su laime, gimimu ir sėkme. Tai, kad gandras apsigyvena sodyboje, laikoma ypatingu ženklu, pritraukiančiu laimę ir sėkmę.
