2026 m. balandžio 12 d. Vengrija nubalsavo ne tik už naują valdžią. Ji nubalsavo prieš konkretų asmenį – Viktorą Orbaną, kuris ilgai atrodė beveik neįveikiamas. Peterio Magyaro vedama „Tisza“ laimėjo triuškinamai, iškovodama 138 vietas iš 199 ir konstitucinę dviejų trečdalių daugumą. Tai rinkimai pasižymėję rekordiniu aktyvumu. Vengrai pagaliau atsikratė „absenteizmo stigmos“, apie kurią esu rašęs dar 2003-aisias, kai rekordiškai žemas rinkėjų dalyvavimas Vengrijos euro-integraciniame referendume pasiuntė nerimo signalą ir Lietuvai: o gal ir lietuviai balsuoti nesusirinks?.. O 2026-ųjų pagrindinė žinia – Viktoro Orbano epocha baigėsi. Vengrų tautos masiškai pareikšta valia aiški: reikia permainų.
Norint suprasti ateities perspektyvas, verta retrospektyviai prisiminti iš kur atsirado Orbano Fidesz. Iš pradžių tai buvo visai kitokia politinė jėga, negu šiandieninė. Partija susikūrė 1988-aisiais kaip antikomunistinė jaunųjų demokratų jėga, kalbėjusi apie rinkos ekonomiką ir Europos integraciją. Toks jos veidas ne vienam Lietuvoje anuomet galėjo atrodyti beveik idealiu variantu: viena, sutelkta, drausminga, nesuskylanti dešiniojo centro jėga, kai mūsų Lietuvos Sąjūdis ilgainiui išsiskirstė į kelias politines partijas. Tačiau Orbano projektas ilgainiui virto centralizuota valdžios mašina, kuri pati ėmė skaldyti valstybę į lojaliuosius ir nepatogiuosius. Todėl istorinė paralelė įdomi būtent tuo, kad pradžia buvo panaši, o politinė raida – beveik priešinga: Lietuvoje politinė sistema dinamiškai vystėsi į demokratinę valstybę, o Vengrijoje iš antikomunistinio jaunimo maišto ilgainiui išsirutuliojo valdžios monopolį kuriantis režimas. Vengrijos autokratizacija buvo lipdoma nuosekliai, ypač po 2010 m., kai Orbano Fidesz gavo konstitucinę daugumą ir ėmė perrašinėti pačias žaidimo taisykles. Per tuos metus valdžia pertvarkė konstitucinę sistemą, sustiprino politinę įtaką teismams ir kitoms nepriklausomoms institucijoms, per lojalių verslo grupių tinklą užvaldė didelę žiniasklaidos dalį, susiaurino erdvę universitetams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kritiškiems balsams, o rinkimų sistema vis labiau ėmė veikti valdančiųjų naudai. Nacionalinę Asamblėją sudaro 199 nariai: 106 skiriami vienmandatėse apygardose paprastos daugumos principu, o tik 93 – pagal nacionalinius partijų sąrašus, taigi net ir santykinai nedidelė persvara apygardose gali virsti labai didele persvara Parlamente. Orbanui sistema buvo naudinga ir todėl, kad po Fidesz valdymo reformų buvo keliami barjerai mažesniems konkurentams: norint patekti į nacionalinį proporcinį varžymąsi, nuo 2020 m. reikėjo vienu metu iškelti bent 71 kandidatą mažiausiai 14-oje apskričių ir Budapešte, o tai akivaizdžiai lengviau didelėms, gerai organizuotoms partijoms. Įtvirtinta ir daugiau specifinių elektorinių nuostatų, patogių Fidesz. Tačiau šį kartą tai negelbėjo.
Orbanas mėgino paversti rinkimus referendumu „karas ar taika“, nuosekliai perstumdamas kaltės ir grėsmės centrą nuo Rusijos į Ukrainą. Sausį jis paleido vadinamąją nacionalinę peticiją prieš ES finansavimą Ukrainai, vasarį–kovą Budapeštą užtvindė plakatai, negatyviai vaizduojantys Volodymyrą Zelenskį, Ursulą von der Leyen ir netgi mano frakcijos lyderį EP Manfredą Weberį. Rinkimų akivaizdoje jis sąmoningai kaitino antiukrainietiškas nuotaikas. Tuo tarpu Peteris Magyaras turėjo kitokių naratyvų. „Tisza“ – yra centro dešinės, proeuropinis, antikorupcinis projektas, labiau priminęs pilietinį judėjimą nei klasikinę politinę partiją. Jo ideologinės nuostatos netgi nebuvo aiškiai išsakytos. Rinkimų kampanijos stilistika radikaliai skyrėsi nuo įprastos vengrams. Pavyzdžiui, Magyaras po pergalės sakėsi per dvejus metus aplankęs 700 miestų ir kaimų, žygiavo į Rumuniją telkti ten gyvenančių vengrų balsų (nenuostabu, kad savo veiklą EP, – o mes EP esame toje pačioje frakcijoje, – jis beveik visiškai apleido…). Taigi jo kampanijos esminė formulė – ne abstrakti programa, o gyvas dalyvavimas, fizinis buvimas aikštėse (Orbano šalininkai ironizavo: atvyko Magyaras, pasiūlė šutintų kopūstų, – ne, taip pigiai aš savo balso neparduosiu!). Dar vienas simbolinis akcentas: po pergalės Magyaras paskelbė stabdysiantis valstybinio transliuotojo naujienų laidas, kol bus užtikrintas nešališkumas. Kitaip tariant, Vengrijoje laimėjo valdžia, kuriai jau nebereikia paklusnaus nacionalinio transliuotojo!
Kita dalisrinkimų dramos – ekonomika ir įšaldytos ES lėšos. Nuo 2022 m. gruodžio 12 d. ES Taryba pagal teisės viršenybės sąlygiškumo mechanizmą nusprendė sustabdyti apie 6,3 mlrd. eurų Vengrijai skirtų sanglaudos įsipareigojimų, nes nustatė rimtas problemas viešuosiuose pirkimuose, prokuratūros veiksmingume ir kovos su korupcija sistemoje, įskaitant interesų konfliktus vadinamuosiuose viešojo intereso fonduose. Tų pačių metų gruodžio 22 d. Komisija pareiškė sulaikanti visus 22 mlrd. eurų sanglaudos fondų pinigų, kol bus įvykdytos sąlygos, susijusios su teismų nepriklausomybe, akademine laisve ir prieglobsčio sistema. Per tai 2026 m. balandį susidarė jau apie 17–18 mlrd. eurų įšaldytų lėšų. Neminint SAFE fondo finansų. Tai niekaip negalėjo prisidėti prie Vengrijos ekonomikos, veikiau atvirkščiai. Įšaldyti ES pinigai smogė investicijoms ir sustiprino neapibrėžtumą. O ekonomikos problemų nemažai: silpna pramonė, vangus eksportas, priklausomybė nuo išorės paklausos, ypač Vokietijos. Tad susideda viskas: silpnas produktyvumas, politinė korupcija, iškreipta investicinė aplinka. O čia laikas paminėti rusiškąją „energetinę adatą“. Vien 2024 m. Rusija tiekė 74 proc. Vengrijos iškastinių dujų importo ir 48 proc. naftos bei naftos produktų. Taip pat, Rusija vis dar tebevysto branduolinį projektą netoli Budapešto. Gi Lietuva savo energetikos politikoje pasirinko radikaliai priešingą kelią: dar 2014 m. Klaipėdos SGD terminalas nutraukė „Gazprom“ monopoliją, 2022 m. balandį Lietuva visiškai sustabdė rusiškų dujų importą vidaus poreikiams, o 2025 m. vasarį kartu su Latvija ir Estija galutinai atsijungė nuo rusiškos elektros sistemos (sulaužė BRELL žiedą) ir sinchronizavosi su kontinentine Europa.
Toliau Vengrijoje, tikėtina, matysime ne revoliuciją per vieną dieną, o nelengvą ir tikriausiai netrumpai užtruksiantį valstybės atstatymą: tikėtina, kad naujoji Peterio Magyaro valdžia pirmiausia mėgins atblokuoti apie 17 mlrd. eurų įšaldytų ES lėšų, iš jų apie 10 mlrd. eurų turi ypač trumpą terminą – iki rugpjūčio pabaigos, todėl bus stengiamasi skubiai priimti antikorupcinius sprendimus, stiprinti teismų ir tyrimo institucijų nepriklausomumą, gražinti žiniasklaidos ir akademinę laisvę, o galbūt ir jungtis prie Europos prokuratūros. Būtent šios sritys dabar aiškiai įvardijamos kaip greičiausiai taisytinos. Žinoma net ir turėdamas stiprų mandatą Magyaras susidurs su Orbano paskirtų lojalistų tinklu institucijose ir viešajame sektoriuje, todėl laukia kova ne tik dėl įstatymų, bet ir dėl realios valstybės kontrolės. Santykiuose su Briuseliu greičiausiai baigsis demonstratyvus veto ir nuolatinio konflikto teatras, bet nebūtinai suliepsnos besąlyginė meilė: veikiau formuosis šaltesnis, pragmatiškesnis bendradarbiavimas, kuriame Budapeštas bandys susigrąžinti patikimumą.
Todėl galima tik apibendrinti: kadaise Vengrija atrodė kaip viena iš Vidurio Europos pažangos pirmūnių. Paskui ji tapo perspėjimu. Ar galima išardyti per keliolika metų sustatytą „neliberalią demokratiją“ ir atstatyti pilnai funkcionuojančią teisinę demokratinę valstybę? Vengrai savo balsais bent jau parodė, kad galima pradėti.
