Gegužės 9-oji: data, žyminti naują priespaudos erą Lietuvoje
Gegužės 8-oji ir 9-oji – tai tik trumpas istorijos momentas, tačiau šis skirtumas, minint Antrojo pasaulinio karo pabaigą, atspindi didžiulę prarają. Ypač tai jaučiama psichologiškai. Ir tai itin aktualu šalims, tokioms kaip Lietuva, kur sovietų kariuomenė paliko vieną žiauriausių pėdsakų Europoje.
Gegužės 8-oji simbolizuoja antinacinės koalicijos pergalę, įskaitant ir Sovietų Sąjungą. Niekas neneigia SSRS indėlio, tačiau be Vakarų šalių pagalbos, nuolatinės karinės paramos iš JAV ir kitų valstybių, Sovietų Sąjunga vargu ar būtų nugalėjusi Vokietiją.
Tie, kurie švenčia gegužės 9-ąją, demonstruoja ypatingą pagarbą būtent sovietinei kariuomenei: gėlės, pompastinės kalbos, pjautuvai ir kūjai aiškiai parodo, kam jie lenkiasi ir ką garbina.
Stebint minias su raudonais gvazdikais ir uždrausta sovietine simbolika, plūstančias į sovietinių karių kapines Vilniuje ar Klaipėdoje (tai vyksta kasmet, ir šie metai greičiausiai nebus išimtis), apima keistas jausmas, lyg prieš akis atsivertų kreivų veidrodžių karalystė.
Sovietų armija svariai prisidėjo prie nacizmo sunaikinimo, tačiau tuo visas pozityvumas ir baigiasi.
Vienus žudikus ir išgamas pakeitė kiti, ne mažiau žiaurūs ir barbariški, todėl rodyti jiems pagarbą, juolab išskirtinę, nėra jokio pagrindo.
„Išvaduotojų“ kariuomenė tapo svarbiausiu pragariškos santvarkos ramsčiu, kuri 50 metų naikino, kankino ir alino Lietuvą. Ji aktyviai dalyvavo terore, todėl apie jokį jos pagerbimą neturėtų būti nė kalbos.
Dar nepasibaigus karui, „išlaisvintojai“ pradėjo žiaurumus, žudydami taikius Lietuvos ir kitų šalių gyventojus, masiškai prievartaudami moteris ir mergaites, prie stalų prikaldami nukankintus vaikus, plėšikaudami ir siaubingai terorizuodami „išvaduotas“ valstybes. Kaip galima garbinti tokios armijos atstovus?
Sunku suvokti, kaip galima gerbti tą, kuris, prisidėjęs prie žiauraus okupanto išvarymo, pats ėmėsi masinių žudynių, kankinimų ir užtvindė „išlaisvintas“ žemes naujomis kraujo upėmis.
Ar dedant gėles bent akimirkai neprasiveržia šios kariuomenės milijoninių aukų klyksmai, kančios ir dejonės, nešmėkšteli suluošinti jų likimai? Ar nesuvirpa rankos?
Nėra už ką gerbti tokių kareivių ir tokios kariuomenės. Nėra už ką jiems dėkoti.
„Ačiū“ jums už išprievartautas motinas, dukras ir seseris, už nukankintus partizanus ir jų rėmėjus, už dešimčių tūkstančių tautiečių trėmimą gyvuliniuose vagonuose ir už vaikų, net kūdikių, mirtį juose, už nualintą ūkį, sudegintas sodybas, išžagintą sąmonę, už pusę amžiaus trukusį laisvės daigų trypimą, grūdant į kalėjimus už kiekvieną tautiškumo ir patriotiškumo proveržį. Tokias dovanas Lietuva gavo jums atėjus 1944-ųjų vasarą.
Raudonoji armija atnešė į Lietuvą NKVD/KGB/MGB siautėjimą, totalų visuomenės persekiojimą, prie kurio savo leteną svariai pridėjo tos pačios SSRS karinės pajėgos.
Pokariu daugybė prieš nacizmą kariavusių kareivių „persikvalifikavo“, šaudydami automatais ir kulkosvaidžiais į laisvės kovotojus, saugodami traukinius su tremiamaisiais, rūsiuose varydami partizanams į panages adatas, dar gyviems degindami akis, laikydami paromis vandens statinėse, o tyčiodamiesi iš jau negyvų aukų, kišdami į jų burnas vamzdžius ir žolių kuokštus, numesdami kūnus miestų ir miestelių aikštėse.
„Ačiū“ už terorą nuo 1940-ųjų birželio iki 1991-ųjų rugpjūčio, už Sausio 13-ąją, už tanko vikšro pervažiuotą Loretą Asanavičiūtę, už kulkų pakirstus jos tragiško likimo brolius, už smūgius per galvas automatų buožėmis Laisvės gynėjams prie televizijos bokšto, už kontūzijas ir Lietuvos jaunuolių, nenorėjusių tarnauti jūsų okupacinėje kariuomenėje, persekiojimą.
Jeigu po nacistų sutriuškinimo sovietų kariai būtų palikę Lietuvą ir kitas „išlaisvintas“ šalis ramybėje, leidę joms laisvai gyventi, grįžę į savo žemes, atsiprašę už 1940–1941 metų terorą ir jo daugiau niekada nebekartoję, būtų susiklostę visai kitokie santykiai.
Tačiau jie, persunkti šovinizmo dvasios, atstovavo pačią agresyviausią pokario armiją pasaulyje. Be Baltijos šalių, šiems kruvinojo sovietinio režimo įrankiams turi už ką padėkoti vengrai, paplūdę krauju 1956-aisiais, specialiai „dėkoja“ čekai, slovakai ir lenkai, „ačiū“ taria rumunai ir suomiai už atplėštas žemes, prie dėkingųjų eilės prisijungia gruzinai, ukrainiečiai, Afganistanas, Moldova, Sirija, Libija ir visi kiti, svaigdami iš malonumo nuo sovietinių/rusiškų kareivių batų.
Ypač keista ir neramu garbintojų minias gegužės 9-ąją matyti pastaraisiais metais, vykstant karui Ukrainoje, kai visas tas iš SSRS į Rusiją transformavęsis žiaurumas, noras užkariauti, pavergti ir sunaikinti mažesnes tautas, tęsti ekspansijas, vėl iškilo pačiomis baisiausiomis formomis.
Tie, kurie tomis dienomis ateina prie paminklų sovietų kareiviams, bent jau dauguma jų, iki šiol trykšta revanšizmu ir nostalgija sovietinės okupacijos laikotarpiui – tai liudija jų su pasimėgavimu demonstruojami pjautuvai ir kūjai, raudonos penkiakampės žvaigždės ir kita uždrausta, tačiau viešumoje iki šiol įžūliai demonstruojama simbolika.
Jie dega noru „viską pakartoti“, ir tam yra vienintelis veiksmingas priešnuodis: Lietuvos ir viso pažangaus pasaulio ryžtas tam užkirsti kelią turi būti stipresnis.
