Šią žiemą aistringi baltos ir tikros žiemos gerbėjai gali būti nuvilti. Klimato kaita lėmė, kad tokių žiemų pasitaiko vis rečiau. Šie metai nėra išimtis – pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje karaliauja „cepelininis“ dangus, o orų prognozės kol kas nerodo sniego. Taigi, ar galime tikėtis tikros žiemos šiemet? Ar gamta mus nustebins?
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) socialiniuose tinkluose pasidalijo įdomia statistika apie sniego situaciją šalyje. Specialistai pažymi, kad dienų skaičius, kai sniego danga siekia bent 1 cm (vadinamosios „dienos su sniego danga“), sumažėjo net trimis savaitėmis, lyginant 1961–1990 ir 1991–2020 metų laikotarpius: nuo 85 iki 64 dienų per metus. Tai rodo aiškią tendenciją, kad snieguotos dienos Lietuvoje tampa vis retesnės.
LHMT taip pat atkreipė dėmesį, kad esant dabartinėms klimato sąlygoms, daugiausia tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje, Šiaurės, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (apie 70–78 dienos). Mažiausiai sniego danga džiugina Nidos, Klaipėdos ir Kybartų gyventojus (46–47 dienos). Šie regioniniai skirtumai atspindi nevienodą klimato kaitos poveikį skirtingoms Lietuvos dalims.
„Dienų skaičius su sniego danga (≥1 cm) vidutiniškai didžiausias būna sausio ir vasario mėnesiais: 1961–1990 m. laikotarpiu siekė po 22–23 d., o 1991–2020 m. laikotarpiu jau tik po 17–19 dienų“, – teigia LHMT specialistai, pabrėždami, kad net ir tradiciškai snieguočiausiais mėnesiais sniego danga pastebimai sumažėjo.
Lyginant tuos pačius laikotarpius, dienų skaičius, kai sniego danga siekia bent 5 cm, taip pat sumažėjo trimis savaitėmis: nuo 60 iki 39 dienų per metus. Tai rodo, kad ne tik sumažėjo bendras sniego dienų skaičius, bet ir sumažėjo dienų, kai sniego danga yra pakankamai stora.
„Dabartinėmis klimato sąlygomis daugiausiai tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje ir Pietryčių Lietuvoje (apie 44–50 dienų), o mažiausiai – Klaipėdoje ir Kybartuose (26–28 dienos). Dienų skaičius su sniego danga (≥5 cm) vidutiniškai didžiausias irgi būna sausio ir vasario mėnesiais: 1961–1990 m. laikotarpiu siekė 17–18 dienų, o 1991–2020 m. laikotarpiu – apie 12 dienų.“ LHMT specialistai daro išvadą, kad dienų su sniego danga skaičius ženkliai sumažėjo ir tai kelia nerimą.
„Per pastaruosius 10 metų vis dažniau sniego iš viso nebūna arba susidaro nestora sniego danga, kuri išbūna nenutirpus tik neilgą laikotarpį. Ilgiausiai sniegas Lietuvoje vidutiniškai išsilaiko tamsiuose spygliuočių miškuose ir aukštumų regionuose (ypač – Švenčionių ir Medininkų aukštumose). Pastebima, kad ilgiausiai sniegas dažniausiai išsilaiko Medininkų aukštumų apylinkėse, apie 25 km į pietryčius nuo Vilniaus miesto, tarp Aukštojo, Žybartonių ir Barsukynės kalvų“, – teigia jie.
Klimatologas Donatas Valiukas teigia, kad dabartinę situaciją lemia iš Vakarų, nuo Atlanto, atkeliaujančios oro masės, kurios nėra šaltos. „Neįsitvirtina rytinės, šiaurės rytinės šaltos oro masės. Būtent tas plūstantis šiltesnis oras iš vakarinės pusės neleidžia būti šaltai žiemai.“
Pasak klimatologo, vykstant klimato kaitai, tokios situacijos tampa vis dažnesnės, o žiemos Lietuvoje šiltėja. „Jos yra labiausiai šiltėjančios iš visų metų laikų. Taigi, šiltos žiemos kartojasi vis dažniau“, – sako jis. D. Valiukas prisimena 2019–2020 m. žiemą, kuri taip pat išsiskyrė šiltumu. „Ta žiema taip pat buvo besniegė, o šalčio buvo dar mažiau. Tuo metu visais žiemos mėnesiais temperatūra buvo arba pliusinė, arba laikėsi kelių laipsnių minusas. Ko gero, tada buvo dar šilčiau.“
Pagal dabartines tendencijas ir prognozes, šių metų žiema taip pat bus šilta. „Artimiausią mėnesį irgi numatoma, kad turėtų būti šilčiau nei įprastai. Turbūt ši žiema taip pat bus iš tų šiltesnių“, – aiškina klimatologas. Jis pabrėžia, kad to, kas būdinga įprastai žiemai – minusinės temperatūros ir sniego – dabar nėra. „Dabar yra šilčiau negu Lietuvoje turėtų būti ir tai jau nėra būdinga mūsų žiemai. Padariniai gali būti tokie, kad dėl nepakankamo sniego kiekio nebus papildyti gruntiniai vandenys. Mūsų gamtai žiema yra žiema, o dabar vyrauja tikrai nežiemiškas laikotarpis.“
Paklaustas apie vasario mėnesio perspektyvas, D. Valiukas teigė, kad prognozuoti dar anksti, tačiau neatmetė pavienių šaltesnių dienų galimybės. Tačiau ar sulauksime daug sniego, pasakyti sunku. „Prisiminkime, kad pasibaigus 2019–2020 m. žiemai, šalčiausios dienos tada buvo kovo mėnesį“, – pridūrė jis.
Gamtininkas Almantas Kulbis atkreipia dėmesį, kad dėl nežiemiškų orų tam tikrų anomalijų galima pastebėti ir augalijos bei gyvūnijos pasaulyje. Jis pastebi, kad šiltos žiemos pasitaiko kas kelerius metus. „Augalija, o jeigu tiksliau, grybija reaguoja labai pastebimai. Pavyzdžiui, žmonės iš miško parsineša voveraičių, nes mato augančius grybus. Juodakotė ugniabudė arba žmonių vadinami žieminiai kelmučiai pasirodo per atlydžius ir įprastas žiemas. Dabar žmonės dalinasi ir socialiniuose tinkluose, kad prisirenka grybų. Išeina, kad grybauti galima visus metus. Tačiau įprastai valgomoji voveraitė baigiasi spalio pabaigoje, rečiau nusitęsia į lapkritį, o šiais metais buvo galima rasti ir per Kalėdas. Tačiau ir dabar žmonės randa voveraičių.“
A. Kulbis įspėja, kad net ir nedideli šalčiai gali pažeisti grybus, todėl reikia būti labai atsargiems. „Tikrai negalima manyti ar sakyti, kad užšaldytas ir atšildytas grybas yra tinkamas valgyti“, – pabrėžia gamtininkas. Pasak jo, dabar grybai ne užšąla, o tiesiog pašąla ir genda. „Bet jeigu kartais matosi, kad jis tikrai neblogos išvaizdos, tai pačių grybautojų atsakomybė. Galima paragauti tokios egzotikos, kaip sausio pabaigoje rastas voveraites“, – sako A. Kulbis, užsimindamas, kad miškuose aptinkami ir kiti, nevalgomi grybai.
„Jeigu kalbėtume apie augalus, tai žmonės dalinasi, kad randa triskiaučių žibuoklių. Aš prisimenu, kad prieš kelerius metus gruodžio–sausio mėnesiais tam tikroje vietoje radau žydinčių žibuoklių. Taigi, šie metai pasirodo yra panašūs. Nufotografavę žmones tas žibuokles džiaugiasi, kad tai yra pirmasis pavasario ženklas. Iš tikrųjų, dar labai sunku pasakyti ir negalima teigti, kad pavasaris jau atėjo, bet žibuoklių tikrai šiuo metu Lietuvoje yra“, – tikina jis.
Gamtininkas taip pat paminėjo, kad dar vienas pavasarinis augalas – lazdynas – taip pat galėjo pražysti. „Tikrai yra teigiančių, kad jis pražydo, bet pats nemačiau. Gali būti, kad yra pražydusių lazdynų, bet šiam augalui būdinga, kad žirginė atsiranda rudenį. Ji taip gali prabūti visą žiemą. Tada pražysta vyriški šio augalo žiedynai ir kai pradeda byrėti, galima jau vadinti tikru žydėjimu.“
A. Kulbio teigimu, augalų pasaulyje, kai vyrauja šilta žiema, tikrai galima pastebėti gyvybės, o ten, kur nėra sniego ir šilčiau, pavyzdžiui, pietinės pusės šlaituose, kai kurie augalai yra žali. „Tačiau tie augalai būna žali ir po sniegu. Kai kuriems augalams besniegė žiema yra pavojinga, nes sniego danga juos apsaugo, mat užtenka ir kelių laipsnių šalčio, kad jie nušaltų. Taigi, tikrai yra dvi pusės tokių besniegių ir šiltų žiemų su kelių laipsnių minusine temperatūra.“
Gamtininkas taip pat pastebėjo, kad sumažėjo paukščių lesyklose. „Iš tikrųjų, gali būti, kad paukščiai turi pakankamai maisto ir į tokią ne visai saugią, šalia žmogaus vietą kaip lesyklos rinkdavosi, kai būdavo aplink didžiulis badas“, – apibendrino jis.
