Ką valgė Lietuvos kariai Nepriklausomybės kovų metais?
Lapkričio 23-iąją minime Lietuvos kariuomenės dieną. Prieš daugiau nei šimtmetį, 1918-aisiais, susibūrę savanoriai, vedami patriotizmo, susidūrė su daugybe iššūkių. Tačiau noras turėti laisvą tėvynę įveikė visus sunkumus. Vienas iš svarbiausių faktorių, dariusių įtaką karių motyvacijai, be ginklų, uniformų ir tinkamų kareivinių trūkumo, buvo tinkamas maitinimas. Apie to meto karių valgymo ypatumus pasakoja Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkas Darius Zubrickas.
Studijuojant Nepriklausomybės kovų dalyvių atsiminimus, galima rasti įvairių detalių apie karių maitinimą. Stasys Butkus, vienas pirmųjų savanorių, prisiminė, kad nors Vilniuje ir veikė karo lauko virtuvė, ji ne visada galėjo parūpinti maisto: „Virtuvė buvo, bet ne kasdien gamindavo valgį. Jei kurią dieną negaudavo valgio iš katilo, kareiviui duodavo po 8 auksinus dienai.“
Jaunesnysis puskarininkis Zaranka, savanoriu įstojęs į Atskirąjį Panevėžio batalioną Kėdainiuose, taip pat dalijosi prisiminimais apie savo pirmuosius patiekalus: „…išvirė pietus, ir kadangi ne visi turėjo katiliukus, tai vieną bliūdą atnešė keliems žmonėms. Prie to bliūdo pakvietė ir mane. Davė šaukštą, truputį duonos. Pietums buvo kopūstai su bulvėmis ir jautiena. Vakarienei – smulkių miežinių kruopų košė su riebalais.“
Kitame atsiminime aprašoma situacija, kai pietums atvežtas maistas buvo prastas. Tuo pačiu metu vienas būrys grįžo iš vietos netoli Panevėžio, kur buvo apvertęs bolševikų traukinį. Karys prisiminė: „…ir tie nuo traukinio su maistu atvežė duonos ir lašinių. Lašiniai buvo nevirti ir labai sūrūs, bolševikiška duona – prasta, su daug ašakų, neiškepta, tiesiog kaip tešla. Bet tuo metu buvo gera ir mes tą bolševikišką duoną valgėme apie mėnesį.“
Kaip teigė Antanas Šukys, dviejų Vyčio Kryžių kavalierius, mūšio metu nebūdavo laiko pavalgyti, todėl kariai nešiodavosi duonos kišenėse ir ją valgydavo tarp kovos veiksmų. „…Jis buvo suspėjęs tiek jau apsikasti, kad galėjo atsigulti ant šono ir buvo lygus su žemės paviršiumi, švarko kišenėje jis turėjo duonos gabalą. Kišenė buvo šiek tiek pasipūtusi. Aš tik matau – kulkos drasko Lopetaičio kišenę ir trupina jo duoną.“
Pasibaigus kovos įkarščiui, netoli pozicijų atvykdavo lauko virtuvė.
Kariai taip pat prisiminė, kad poilsio metu, kai būriai apsistodavo kaimuose ar dvarvietėse, juos pavaišindavo vietiniai gyventojai. „…ponia paruošė priešpiečius. Valgėme ir gėrėme vyną…“ – prisiminė A. Šukys. Vietiniai gyventojai, sutikę lietuvių karius, visada stengdavosi pavaišinti. Net naktį prikelti šeimininkai atnešdavo bent pieno ar sūrio.
Nors maisto kokybė Nepriklausomybės kovų metu nebuvo aukščiausio lygio, kariai džiaugdavosi galimybe gauti šilto maisto, ir savo atsiminimuose nesiskundė prastu maistu. Geresnis logistinis aprūpinimas prisidėjo prie karių moralės ir geresnio pareigų atlikimo.
