Prof. Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys.
Gyvūnijos ir augmenijos išsaugojimas ateities kartoms pamažu mums tampa ekologinio mąstymo dalimi. Visuomenė su šia doktrina jau apsiprato ir priima kaip normatyvinį reikalavimą, su kuriuo daugiau ar mažiau skaitomasi. Daugelis sielojasi, kai, tarkim, medžioklės metu sužeidus miško gyvūną, jo likimas tampa nenuspėjamas, jis, ko gero, ilgai kamuojasi, kol pagaliau nugaišta arba lieka suluošintas. Manytina, kad tokiais atvejais ne tik medžiotojai, bet ir daugelis kitų, sužinojusių apie tokius nutikimus, pasigenda vidinio komforto, o jautresni, empatiškos natūros piliečiai galbūt pajunta ir sąžinės priekaištus. Panašiai atsitinka ir žvejybos metu, ypač tuomet, kai išreiškiamas supratimas, geranoriškumas, humaniškumas, kai, kurį laiką žuvimi pasidžiaugus, nusprendžiama ją paleisti. Tad šį kartą apie elgesį su pagauta žuvimi, o ne su visa gyvūnija.
Grubus kabliuko pašalinimas
Tiek mėgėjiškai, tiek sportinei žvejybai yra naudojami įvairūs kabliukai (vienšakiai, dvišakiai, trišakiai ir t.t.), galinėje dalyje turintys specialią užkarpėlę, kuri teikia tam tikras garantijas, kad kabliukas patikimai įsikabins į žuvies nasrus, ryklę, na, į gyvus audinius. Betgi tokia daugiau ar mažiau patikima kabliukų konstrukcija smarkiai komplikuos ir jų pašalinimą iš žuvies nasrų ir visai nesvarbu ar sugauta žuvis bus paleista, ar pasiimta maistui. Kabliukus pašalinti ne visuomet lengva, nepaisant, kad tam esama specialių išėmiklių, išsegiklių, žnyplių ir pan. Šalinant didesnių matmenų ir ypač trišakius kabliukus retai apsieinama be žuvies papildomo traumavimo, o kartais netgi išdraskant žuvies ryklę ir ne tik, ir jos likimas tampa analogiškas per medžioklę pašauto miško žvėries likimui. Beje, forsuojant sąlyginai sudėtingo konstrukcinio darinio šalinimą primityviu brutalios ekstrakcijos būdu, durtinės žaizdos tampa plėštinėmis, kurių gijimo procesas yra žymiai komplikuotesnis, o žuvies perspektyvos tampa abejotinimis..
Jeigu šią aktualiją analizuotume empatiškai ir iš humaniškumo pozicijų, turėtume prisiminti, kad žuvis yra gyvas organizmas ir patiria be galo didelį skausmą, kai aštrus svetimkūnis įsikerta į audinius. Antrame etape, t. y. šalinant kabliuką, kai grubiai su žnyplėmis jis išlupamas, žuvis patiria antrą skausmo bangą, jau nekalbant apie ilgą žuvies priešinimąsi, kol ištempiama į krantą ar valtį. Svetimkūnio šalinimo procedūra sužalojimų apimtis gali padvigubinti ar net patrigubinti, jei juos lyginsime su pirminiu kabliuko įsikirtimu, o patirti sužalojimai kartais tampa nesuderinami su gyvybe. Nereikėtų pamiršti, kad traukiant žuvį į krantą, ji kankinosi mėgindama išsilaisvinti ir tam jai prireikė milžiniškų pastangų, daugybės staigių, smūginio pobūdžio veiksmų, varginančių manevrų iki visiško nuovargio, išsekimo ir galutinio pralaimėjimo – pasidavimo. Tokia tad yra vandens gyvio pastangų kaina susidūrus su įnoringa sportine žvejyba, lydima grubių ir neišvengiamų laimikio sužalojimų. Suprantama, tai emocijos, tačiau jos galėtų būti reikšmingos apmąstymams.
Klausimas kitas – ar esama daug humaniškumo ir satisfakcijos tame žuvies paglostymo veiksme? Ar didžią egzaltaciją (dar prieš paleidžiant žuvį į vandens telkinį) patiria tas jautrusis žvejys ir visi mes, stebintys keistą – pusinę ar luošinančią – egzekuciją? Panašaus hedonizmo vaikymasis, už kurį pagauta žuvis sumoka pernelyg didelę kainą, kelia daug klausimų ir, panašu, moralinio vertinimo. Žvelgiant iš tokių pozicijų, matyt, verta revizuoti žvejybos įpročius, neberodyti apsimestinio gailesčio pagautam, paleistam ir fiziškai nuskriaustam laimikiui. Iš tokio supratimo kyla būtinybė panaikinti bet kokias sportines varžybas, susijusias su nežmonišku elgesiu su vandens gyvūnija.
Panašias užuojautos ir jautrumo paraleles galima vesti ir su šiuo metu suaktualintu susirūpinimu paršiukų kastravimo procedūromis, kai jos atliekamos be nuskausminimo. Tai žiauri intervencija, kuri niekaip nepateisinama teisinantis veiksmo trumpalaikiškumu.
Kai įsikabina žmogui
Kai kalbame apie žmonių patiriamas traumas, nesvarbu, lengvas ar sunkias, arba teikiant skubią pagalbą, visuomet prireikia chirurginių intervencijų. Beje, tuomet prisimename seną lotynišką sentenciją – „Sedare dolorum opus divinum est“ (lot.), reiškiančią skausmo malšinimas yra dieviška pareiga. Daugelis chirurgų noriai pasakoja kaip vis dėlto nelengva kartais pašalinti svetimkūnį, t. y. žvejybos kabliuką, kuris per neatsargumą įsminga į pirštą, ranką ar koją. Be vietinės nejautros (anestezijos) kabliuko pašalinti nepavyks, nepadės ir grubūs veiksmai, pasinaudojant minėtais įrankiais. Dažniausiai tenka atlikti inciziją – didesnį ar mažesnį pjūvį skalpeliu per odą ir gilesnes audinių struktūras. Priešingu atveju – elgdamiesi taip kaip su žuvimi – sužalojimus tik padidinsime. Taigi, matome glaudžių analogijų tarp medicininių ir veterinarinių praktikų, nė minutės nepamiršdami skausmo faktoriaus.
Traumuoti žuvis – amoralu.
Grįžkime prie elgesio su žuvimis. Štai žiniasklaidoje skaitome rekomendaciją, kartu abejodami, ar ji palengvins sugautos žuvies likimą: „Giliai žuvies nasruose įstrigusį masalą su kabliuku išimti bus daug lengviau, jei pastarasis bus vienšakis ir be užkarpėlės, ypač jei vadovaujiesi principu „Pagavai – Paleisk“ (Delfi. lt). Praktika rodo, kad tokie „barbless“ (angl.) – kabliukai be užkarpėlių – yra tiesiog nieko verti, kaip sakoma, gaudyk negaudęs. Ant tokios konstrukcijos žuvis užkibs nebent užsisvajojusi…
Vietoje išsakytų minčių apibendrinimo pasitelkime agitaciją. Būkime žmonės, venkime tegul ir veterinarinio fizinio skausmo, sukeliamo pramoginės žvejybos metu, saugokime gyvąją gamtą – be būtinumo, savo egoizmui ar malonumui netraumuokime jos! Tegul žvejybinis sportas pasitraukia iš mūsų kasdienybės, tenugrimsta istorijos gelmėse!
D.U.K. (Dažniausiai užduodamus klausimus)
Taip, moksliniai tyrimai rodo, kad žuvų nervų sistema yra pakankamai išsivysčiusi, kad jos jaustų skausmą ir stresą. Aštrus kabliuko įsikirtimas bei vėlesnis jo šalinimas sukelia žuviai intensyvų skausmą ir ilgalaikes traumas.
Dėl kabliuko konstrukcijos – ypač jei jis turi užkarpėles arba yra trišakis – jo šalinimas iš žuvies audinių dažnai toliau plėšo, drasko ir didina žaizdą. Tai gali sukelti mirtinų pažeidimų, infekcijų arba ilgalaikį invalidumą netgi tada, kai žuvis paleidžiama atgal į vandenį.
Nors teorijoje kabliukai be užkarpėlių turėtų mažinti traumų riziką, praktika rodo, kad jie dažnai nėra efektyvūs žvejybai. Be to, pats kabliuko įsikirtimo momentas vis tiek sukelia skausmą ir sužalojimus, todėl problema iš esmės neišnyksta.
Nors ši praktika siekia parodyti pagarbą gamtai, žuvis vis tiek patiria visą traukimo, nuovargio, išsekimo, skausmo ir kabliuko šalinimo procesą. Paleista žuvis dažnai lieka sužalota, o jos išlikimo tikimybė gali būti smarkiai sumažėjusi.
Tekste raginama atsisakyti pramoginės ir sportinės žvejybos, nes ši veikla neišvengiamai sukelia gyvūnams skausmą. Siūloma vengti be būtino reikalo traumuoti vandens gyvių, riboti žvejybą ir skatinti sąmoningumą bei empatiją gyvajai gamtai.
