Prancūzijoje ar Austrijoje įprasta paragauti šviežio, ką tik išspausto sūrio iš vietinių ūkininkų, čia pat suvalgyti vietinio mėsininko pagamintą dešrą, užsigeriant vietiniu vynu. Visa tai vadinama trumposiomis grandinėmis.
Trumposios grandinės taip pat yra vienas „vaistų“ prieš nesąžiningą prekybos praktiką – kai pavieniai ūkininkai priversti savo produkciją parduoti tik stambiems perdirbėjams ar perpardavėjams, nes neturi kito pasirinkimo, o šie gali piktnaudžiauti savo padėtimi ir supirkinėti produktus iš ūkininkų net žemiau gamybos savikainos. Taip pasiekiame prie situacijos, kai ūkininkai yra priversti ne tik paklusti tokiam supirkėjų diktatui, bet ir tai su paskutinėmis minutėmis sutarčių pakeitimais ar vėluojančiais atsiskaitymais.
Neseniai Europos Parlamento nariai svarstė įstatymų pakeitimus, kurie draudžia tokį piktnaudžiavimą. Tačiau vien tik iš Briuselio situacijos nesutvarkysime.
Nesąžininga prekyba žemės ūkio ir maisto sektoriuje yra ne tik rinkos problema – tai teisingumo, tvarumo ir kaimo gyvybingumo klausimas.
Lietuvoje, kur smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai sudaro kaimo regionų pagrindą, šis disbalansas ypač skaudus. Daugelis pieno gamintojų, vaisių ir daržovių augintojų už produkciją gauna neadekvačiai mažai. Pelnai koncentruojasi mažmeninės prekybos įmonėse, kurios be visa ko plečiasi ir monopolizuojasi.
Todėl labai svarbu stiprinti nesąžiningų veiksmų kontrolę ir užtikrinti kainodaros skaidrumą. Kartu privalome investuoti į struktūrinius sprendimus. Tokie struktūriniai sprendimai egzistuoja Danijoje ir kitose šalyse, kur labai stipriai išplėtota kooperacija. Gerai finansuojami ir profesionaliai valdomi kooperatyvai ir Lietuvoje galėtų suteikti ūkininkams didesnę derybinę galią.
Trumposios maisto tiekimo grandinės, ūkininkų turgeliai, tiesioginiai pardavimai, vietinės produkcijos tiekimas mokykloms ir ligoninėms – leistų daugiau vertės išlaikyti regionuose ir mažintų priklausomybę nuo dominuojančių pirkėjų.
Žemės ūkio rūmų tarybos narys Vytautas Buivydas skaičiuoja, kad Lietuvoje trumpųjų maisto tiekimo grandinių potencialas iš esmės yra neišnaudotas, nors galimybės – didelės. Nors jau ne vienerius metus šiai sričiai skiriamos reikšmingos investicijos, bet realiai jomis dažniausiai pasinaudoja pavieniai, jau daug finansinių ir administracinių pajėgumų turintys subjektai, o smulkūs ūkininkai paliekami nuošalyje. Tuo tarpu trumposios grandinės turėtų sudaryti sąlygas smulkiesiems ir šeimos ūkiams realizuoti produkciją tiesiogiai vartotojui, be perteklinių investicijų ir biurokratinių barjerų.
Šiuo metu Europos Sąjungos (ES) parama dažnai orientuota į brangias perdirbimo linijas, patalpų įrengimą ar transportą. Tačiau senosiose ES valstybėse modelis veikia: ūkininkas gali auginti jautieną ir ją realizuoti tiesiogiai, nes skerdimo ar perdirbimo paslaugos teikiamos kaip atskira, samdoma paslauga, kuri apskaitoma atskirai nuo supirkimo kainų. Ūkininkui nereikia turėti savo skerdyklos – jis per dieną ir parduoda jau galutinį produktą.
Įdomus kad ir Vokietijos ūkininkų pavyzdys – licencijuotas perdirbėjas iš ūkininkų ar sodininkų atvežtos žaliavos (obuolių, kriaušių, slyvų, kukurūzų) pagamina galutinį produktą – vyną, trauktinę, likerį, džemą ar kitą gaminį, bet gaminys priskiriamas pačiam ūkininkui. Jam belieka tik susikurti savo etiketę ir susirasti pirkėją.
Lietuvoje galima taikyti analogišką principą – skatinti ne milijonines investicijas į perdirbimo subjektą, o paslaugų įsigijimą. Ūkininkas galėtų nuvežti žaliavą paslaugų teikėjui, o mainais gauti jau pagamintą ir supakuotą galutinį produktą – varškę, sviestą, sūrį ar grietinę. Tai būtų realizuojama kaip nuosava prekė savo taške ar vietinėje regiono parduotuvėje.
Toks modelis praverstų gelbėjant pienininkystės ūkį. Tiesiog reiktų sudaryti smulkiesiems pieno gamintojams sąlygas naudotis perdirbimo įmonių paslaugomis.
V. Buivydo teigimu, tokia kryptis neišvengiamai paliestų stambiųjų verslų interesus, siekiančius išlaikyti rinkos dalį. Todėl labai svarbu, kad politiniai sprendimai būtų grindžiami ne siaurais interesais, o visuomenės poreikiais. Trumposios grandinės privalo „dūgzti“ ir suteikti antrą kvėpavimą smulkiems ir vidutiniams ūkininkams.
Gerindami prieigą prie finansavimo, skatindami kooperaciją ir apsaugodami ūkininkus nuo piktnaudžiavimo, galėtume sukurti teisingesnę ir atsparesnę tvarką, kuri deramai įvertintų maisto gamybą ir užtikrintų kaimo ateitį ateinančioms kartoms.
Ir pabaigai nedidelis reziumė. Trumpųjų grandinių esmė – ne brangūs projektai, o kuo trumpesnis kelias nuo ūkio iki stalo. Tuomet ir maistas bus skanesnis, ir žala aplinkai bei klimatui bus mažesnė, ir tvirčiau atsistos šeimos ūkis.
