## Diplomatai Lozoraičiai: Šeimos atsidavimas Lietuvai – nuo tarpukario iki šiandien (Video)
2024-ieji paskelbti diplomatų Lozoraičių metais, pagerbiant vieną įtakingiausių Lietuvos šeimų, kurių nariai reikšmingai prisidėjo prie valstybės gerovės įvairiais istoriniais laikotarpiais – nuo tarpukario iki nepriklausomybės atkūrimo.
Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983) – ryški figūra Lietuvos diplomatijoje. 1934–1938 metais jis ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, būdamas vos 36-erių – jauniausias politikas, užėmęs tokį aukštą postą visoje Vidurio ir Vakarų Europoje. S. Lozoraitis siekė stiprinti Lietuvos santykius su Europos valstybėmis, tačiau principingai laikėsi valstybės interesų. 1938 m. kovą, Lenkijai įteikus Lietuvai ultimatumą, jis atsistatydino iš pareigų, parodydamas tvirtą poziciją ginant šalies suverenitetą.
Ne mažiau svarbūs ir jo įpėdinių darbai. Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924–1994) ilgus metus buvo Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. 1993 m. jis kandidatavo pirmuosiuose demokratiniuose prezidento rinkimuose po nepriklausomybės atgavimo, siekdamas prisidėti prie naujos Lietuvos kūrimo.
Kazys Lozoraitis (1929–2007) labiausiai žinomas dėl savo veiklos plėtojant santykius su Vatikanu. Jis ėjo Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino pareigas, stiprindamas Lietuvos ir Vatikano ryšius.
### Šeimos metai – pagerbimas už nuopelnus
Seimas ir Vyriausybė 2024-uosius paskelbė Lozoraičių metais, siekdami įamžinti šios šeimos indėlį į Lietuvos valstybę.
Rugsėjį Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje duris atvėrė paroda „Lozoraičiai – vilties diplomatija: šimtmetis valstybės naudai“, kurioje eksponuojami asmeniniai šeimos daiktai, muziejaus rinkiniuose saugomos Lozoraičių dovanotos meno kolekcijos kūriniai ir fotografijos. Ši paroda – tai galimybė giliau pažinti Lozoraičių gyvenimą ir veiklą.
Parodos kuratorė Kristina Stankaitė pažymi, kad dažniausiai kalbant apie Lozoraičius, dėmesys pirmiausia krypsta į Stasį Lozoraitį vyresnįjį.
„Diplomatų ir ministrų turėjome nemažai, tačiau S. Lozoraitis vyresnysis yra išskirtinė asmenybė, nes okupacijos metais jis prisiėmė atsakomybę vadovauti diplomatinės tarnybos veiklai. Jis suvienijo užsienyje reziduojančius diplomatus, kurie, Lietuvą okupavus sovietams, toliau dirbo ir atstovavo Lietuvai. Jų veikla buvo vadinama „vilties diplomatija“, – pasakoja K. Stankaitė.
Kuratorė taip pat pabrėžia, kad nereikėtų nuvertinti ir S. Lozoraičio vyresniojo sūnų indėlio į Lietuvos istoriją.
„Šalia atsiranda ir kitos pavardės – dėl to ir minime juos visus kartu. Taip ir susideda visa diplomatinė istorija. Sūnūs natūraliai perėmė diplomatinį atstovavimą iš tėvo“, – teigia K. Stankaitė.
Ji atkreipia dėmesį, kad 1983 m. buvo svarstomas klausimas dėl diplomatinės tarnybos išlikimo, ir S. Lozoraičio vyresniojo sūnūs atliko svarbų vaidmenį sprendžiant šį klausimą.
„V. Landsbergis yra gražiai pasakęs, kad jam labai pasisekė, jog jis turėjo tokius sūnus“, – priduria K. Stankaitė.
Pasak K. Stankaitės, S. Lozoraičiui vyresniajam teko išgyventi nepriklausomos Lietuvos sunaikinimą, ir ši patirtis paskatino jo vaikus rinktis diplomatijos kelią.
„Svarbu prisiminti, kad S. Lozoraitis vyresnysis ir jo žmona Vincenta buvo nepriklausomos Lietuvos kūrėjų karta. Jie ir jų tėvai paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jie kūrė Lietuvą, bet dar jiems būnant gyviems, valstybė buvo likviduota. Tėvų patirtis neabejotinai turėjo įtakos vaikams“, – pabrėžia parodos kuratorė.
### Santykių su Vatikanu atkūrimas – svarbus pasiekimas
Vienas reikšmingiausių S. Lozoraičio vyresniojo pasiekimų – santykių su Vatikanu atkūrimas. Tam tikru metu santykiai buvo pablogėję, nes Vatikanas manė, kad nepriklausomoje Lietuvoje nepakankamai dėmesio skiriama katalikų bendruomenei.
M. K. Čiurlionio dailės muziejuje atvertoje parodoje galima pamatyti Vatikanui skirtą dovaną.
„Ši dėžutė skirta Vatikanui, atnaujinant valstybės santykius su Vatikanu. Tai įvyko XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Šventasis sostas itin laikosi etiketo – vienas iš tų momentų yra dovanos. Toms dovanoms skirtos dvi Petro Rimšos skulptūros – štai ši viena mažoji dėžutė išliko.
Istorija yra labai įdomi – kuomet Kauno santykiai su Vatikanu nutrūko dėl Vatikano išreikšto nepasitenkinimo, nesklandumų religinės bendruomenės atžvilgiu, Vatikanas, laikydamasis protokolo, mažąją skulptūrą su dėžute gražino, kaip nepasitenkinimo išraišką. Vėliau būtent S. Lozoraitis vyresnysis buvo siunčiamas tuos santykius pataisyti ir tie santykiai buvo užmegzti“, – pasakoja kuratorė dr. Iveta Dabašinskienė.
Pasak dr. Ivetos Dabašinskienės, santykiai su Roma Lozoraičiams visada buvo itin svarbūs.
„Lozoraičiams buvo svarbūs du poliai. Roma ir Vašingtonas, arba atstovybė prie Šventojo sosto ir atsakomybė prie Vašingtono. Romoje jų gyvenimas vyko nuo 1940 metų, o Vašingtonas tapo labai svarbus jau artėjant nepriklausomybei. Su tuo momentu matyt yra susiję Kovo 11-osios įvykiai“, – teigia pašnekovė.
Anot mokslų daktarės, mezgant ryšius su Vatikanu, itin didelę reikšmę turėjo ir K. Lozoraitis.
„Atsiskleidžia ir Kazys Lozoraitis, kuris dažnai yra tarsi pamirštas. Jis ilgą laiką dirbo Vatikano radijuje, per jo rankas praeidavo katalikų kronikos leidiniai.
Apskritai, jis tokia įdomi asmenybė – jei jo brolis Stasys jaunesnysis buvo ypatingai charizmatiška asmenybė, tai Kazys buvo gal ne tiek reikalaujantis dėmesio, bet mokantis priversti žiūrovą sutelkti dėmesį“, – pabrėžė dr. Iveta Dabašinskienė.
### Stiprios moterys Lozoraičių šeimoje
Nors daug kalbama apie šeimos vyrus, abi pašnekovės skatina nepamiršti ir stiprių moterų, kurios lydėjo savo vyrus nelengvame diplomatiniame kelyje. Štai už S. Lozoraičio vyresniojo ištekėjusi V. Lozoraitienė itin daug dėmesio skyrė išeivijos spaudai.
„Didelį darbą nudirbo Vincenta Lozoraitienė, mat daug rašė spaudoje. Išeivijos spaudą galima palyginti su dabartiniu „Instagram“ ar „Facebook“. Savo straipsniais ji surinkdavo po visą pasaulį išsibarsčiusią Lietuvą“, – teigė dr. Iveta Dabašinskienė.
O štai S. Lozoraičio jaunesniojo žmona Daniela D’Ercole Lozoraitienė finansiškai išlaikė savo vyrą, mat šis didelę dalį savo gyvenimo dirbo be atlygio.
„Tokia yra egzilinės diplomatijos realybė“, – pasakoja parodos kuratorė K. Stankaitė.
### Siekis tapti prezidentu
Diplomatai Lozoraičiai įtaką Lietuvos politiniame gyvenime turėjo ir valstybei atgavus nepriklausomybę. 1993 m. surengti pirmieji demokratiniai prezidento rinkimai, kuriuose susikovė buvęs Lietuvos komunistų partijos (tada persivadinusios į LDDP) vadovas Algirdas Mykolas Brazauskas ir 50 metų egzilinėje diplomatijoje dirbęs S. Lozoraitis jaunesnysis.
Tuomet A. Brazauskas laimėjo nemaža persvara – surinko 60,1 proc balsų. S. Lozoraičiui tuomet atiteko 38,1 proc. balsų, mat pirmame ture kandidatavo tik šie du kandidatai.
K. Stankaitė tvirtina, jog tuometinis Lietuvos emocinis ir politinis klimatas buvo itin komplikuotas.
„Buvo ir nuo sistemos nukentėjusių, ir prisitaikiusių, kolaboravusių žmonių. Ir naujoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, reikėjo visiems sugyventi.
Galbūt žmonėms reikėjo, kad kažkas įpūstų tos vilties, netgi stebuklingai išspręstų tas milžiniškas problemas. Ir visgi akys nukrypo į S. Lozoraitį jaunesnįjį. Iš pradžių jis neplanavo kandidatuoti, bet grįžęs savo bendradarbiams Lietuvos ambasadoje Vašingtone pasakė, kad visgi kandidatuos“, – rinkimų kazusus apibūdino K. Stankaitė.
„Tos 6 savaitės kai vyko rinkiminė kampanija, tai buvo sukoncentruotas tuometinio Lietuvos laikmečio vaizdas – Lietuvos socialinio ir ekonominio gyvenimo, gal netgi dvasinio“, – reziumavo pašnekovė.
*Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.*
