Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, prie Laptevų jūros gimęs Vytenis Povilas Andriukaitis minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti, kalbėjo apie savo tėvų patirtį.
„Nuostabioji Lietuva, Ekscelencija Prezidente, Pirmininke, bičiuliai, kolegos, šiandien noriu prabilti savo tėvų žodžiais – faksimile eilėraščio, kurį jis parašė 1942 metais Stalbų saloje: Kur Lena siunčia bangas Lapteviams, riogso paniūrus Stalbų sala. Čia liūdnai skamba malda lietuvio, pavargę akys žvelgia į tamsą!.. Ir pūga verkia, juokias, kvatoja, tartum išplėšti nori sielas. Skubėki, laisve, laisve brangioji. Daug brolių miega ledo kapuos…“ – citavo Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis taip pat perskaitė mamos mamai skaitytus eilėraščius:
„Ar gaila mažo žiedo, melsvos šlaitų žibutės, ar tos linksmos dainelės, mus Lietuvos sesutės?“ – klausė jis, pabrėždamas, kad šie tekstai, nors ir jautrūs, kalba ne tiek apie gedulą, kiek apie viltį.
Prisimindamas 1941 m. birželio 14 d. trėmimus, signataras pasakojo apie savo tėvų, dar jaunų ir su dviem mažyliais, ištremimą iš Kauno per Altajų į Laptevų jūros lagerius. Jo tėvas, Alfonsas Andriukaitis, tai smulkiai aprašė 1973 m. knygoje „Bausmė be nusikaltimo“. „Dar nedaug kas drįso tokią knygą išleisti. Tėvas drįso“, – sakė Vytenis Povilas Andriukaitis, rodydamas 1941 m. birželio 14 d. kratos protokolą.
„Ne apie tremties kančias, aprašytas šioje knygoje, šiandien noriu kalbėti. Ir ne apie gedulą dėl jų noriu kalbėti. Noriu kalbėti apie viltį“, – pabrėžė jis.
1940 m. birželio 14 d. minima Lietuvos okupacija, o 1941 m. birželio 14 d. – pirmieji masiniai trėmimai. „1977 m. tėvas parašys tokį vilties pageidavimą: „Taigi, birželio 14 diena yra dvigubo gedulo: Lietuvos laisvės netekimo ir lietuvių tautos išvežimo. Tą dieną kiekvienas lietuvis privalo liūdėti ir gedulo ženklą turi dėvėti.“ 1977 metai“, – citavo signataras.
Nors šiuo metu birželio 14 d. minimos plačiau, bet LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. birželio 9 d. įsaku ta diena buvo pavadinta Gedulo ir vilties diena. Tai buvo galima per didžiulio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos atgavimo 1988 metais dėka, kai viltis apėmė milijonus žmonių ir galiausiai išsipildė.
Vytenis Povilas Andriukaitis taip pat prisiminė tėvo 1978 m. pageidavimą LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui svarstant 1978 metų Konstitucijos projektą: „Lietuvių tauta reikalauja herbe palikti istorinį ženklą – Vytį. Ir tikrąjį, ne iš šalies primestą Lietuvos himną Kudirkos žodžiais.“ Alfonsas Andriukaitis pasirašė: „Jus gerbiąs Andriukaitis Alfonsas.“ Už tokius raštus buvo šaukiamas į KGB, atliktos kratos.
1979 metais tėvas pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą, kuris 1983 m. sausio 13 d. pasiekė Europos Parlamentą. Tuomet Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, reikalaudamas nepriklausomybės atstatymo. Viltis grįžo į Lietuvą su Sąjūdžiu, atvedė į Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, vardo Lietuvos Respublikos ir herbo susigrąžinimą. „Ir vėl viltis, pasakyta 1997 metais, tampa realybe“, – teigė signataras.
85 metai prabėgo nuo tragiško laikotarpio Lietuvai ir Europai, kai buvo prarastas valstybingumas, vyko bolševikų tremtys, nacių žudymai, kolaboravimas, karių aukos kovojant prieš nacius, stalinimo baisybės, partizanų auka, pokario sumaišties aukos. Visa tai susipina į holokaustą, karinius genocido nusikaltimus ir gedulą, apimantį daugelį šeimų.
„Okupacijų ir genocido aukų akivaizdoj turim likti vienodai jautrūs visiems nukentėjusiems. Turime visomis jėgomis priešintis nesantaikos ir susiskaldymo kurstymui mūsų visuomenei. Turime daug giliau suprasti teisinės valstybės bei demokratijos principų ir žmogaus teisių apsaugos tradicijos svarbą mūsų gyvenime, nes Gedulo ir vilties diena ir yra skirta laisvei bei teisei ir tam didžiajam suvokimui, kad žmogaus orumas niekados, jokiomis sąlygomis negali būti trypiamas. Mes turime išlikti ištikimi Kovo 11-osios priesakui, nes jame įrašyta, kad Lietuva bus ištikima tarptautinės teisės principams. Nepaisydami nieko, kad ją griauna mes turime ją ginti, netoleruoti naujų karinių ar genocido nusikaltimų, nesvarbu, ar tai padaryta Ukrainoje, Gazoje, Sudane, Irane, to iš mūsų reikalauja praeities genocido aukos ir pamokos. Tam mus įpareigoja viltis“, – kalbėjo Vytenis Povilas Andriukaitis. Jis pamines Maironį ir Justiną Marcinkevičių, cituodamas paskutiniojo eilutes: „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro taip kaip uždaro vakarą naktis, O tu man atsakai: Aš tavo laisvė!“.
„Štai tie žodžiai šiandien patys svarbiausi ir tegul jie skamba Lietuvoje drąsiai. Aš džiaugiuosi, kad aš tavo rankose laikau net 4 pažymėjimus ir Kovo 11-osios signataro ir Europos Parlamento nario ir Laisvės kovų dalyvio ir taip toliau, ir tai įpareigoja mus pasakyti: Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva ir tegalvoja taiką kurianti Europos Sąjunga, nes taika yra d“.
