Mokytojo darbas nėra lengvas, o jauną pedagogą mokykloje gali pasitikti ne tik motyvuoti mokiniai. Vilniaus Gabijos progimnazijos direktorius, anglų kalbos mokytojas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistras Andrius Kniška dalijasi įžvalgomis apie jaunų mokytojų patirtis ir iššūkius švietimo sistemoje.
Jo teigimu, pradedantis mokytojas turi būti pasiruošęs motyvuoti mokinius ir ieškoti būdų, kaip juos sudominti. Pirmieji metai dažnai būna lemiami – po jų mokytojas arba lieka mokykloje, arba ieško kitų karjeros kelių.
Nejaučia didelio lojalumo, bet ieško prasmės
A. Kniška pabrėžia, kad vien modernaus pastato ir šiuolaikinių priemonių nepakanka, jog jaunas žmogus norėtų dirbti mokykloje. Svarbus kolegų palaikymas, ryšys su vaikais, atmosfera klasėje ir tarpusavio santykiai.
Jis pastebi, kad šiuolaikiniai jauni pedagogai dažnai keičia darbo vietas, nejaučia tokio didelio lojalumo organizacijai kaip ankstesnės kartos. Iššūkiai ar nepatogumai gali paskatinti juos ieškoti kitų galimybių.
„Be to, versle perspektyvų daugiau ir karjerą padaryti galima greičiau, nei dirbant mokykloje, tačiau mokytojo darbas neabejotinai kupinas prasmės – štai kodėl mokyklos vis tik sulaukia žingeidžių, motyvuotų, pašaukimo vedinų mokytojų“, – teigia A. Kniška.
Ne atsitiktinai, bet netikėtai
A. Kniškos kelias į pedagogiką buvo ir sąmoningas, ir atsitiktinis. Jo šeimos nariai taip pat dirbo mokytojais, tačiau jis pats mokytoju tapo netikėtai.
„Stojau į vertėjus, bet pritrūko vieno balo. O tiems, kuriems pritrūko vieno ar kelių stojamųjų balų, anuomet siūlydavo kitą pasirinkimą – tapti mokytojais. Tad taip ir atsidūriau švietimo srityje. Ar gailiuosi? Tikrai ne, nes ši profesija tikrai turi daug žavesio“, – prisimena jis.
Pirmieji darbo metai mokykloje, prasidėję lapkritį su nelengvomis moksleivių grupėmis, jam buvo tarsi krikštas. Tačiau netrukus jis atrado ryšį su mokiniais ir suprato, kad yra ten, kur ir turi būti.
A. Kniška teigia, kad su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su tavimi. Kompetencija, smalsumas, noras mokytis padėjo jam kilti karjeros laiptais – nuo anglų kalbos mokytojo iki mokyklos direktoriaus.
Metams bėgant mokykla stipriai keičiasi
Mokyklos vadovas pripažįsta, kad per tuos metus, kai jis dirba mokykloje, pasikeitė viskas – nuo mokymo aplinkos iki požiūrių. Anksčiau užtekdavo parodyti filmuotą medžiagą, kad sudomintum vaikus, dabar reikia ieškoti kitų būdų.
„Anglų kalbos mokymąsi galėčiau sulyginti su informacinių technologijų pamokomis. Dažnas iš tėvų sako, kad jo vaikas labai gerai moka informatiką, nes namie sėdi ir sėdi prie kompiuterio, tad ką ten mokytis? Net ne esmė, kad vaikas, sėdėdamas prie kompiuterio, žaidžia žaidimus ir nemoka naudotis „Microsoft“ programomis. Tas pats ir su anglų kalba: buitinę kalbą, kurios vaikas pramoksta žiūrėdamas animacinius filmukus, meninius filmus ar stebėdamas „YouTube“ ar kitų platformų įrašus jis pramoko, tačiau kai kalbame apie aukštesnės kategorijos terminus, vaikui sekasi sunkiau. Tad mokytis tikrai yra ką“, – pabrėžia A. Kniška.
Šiandien svarbu ieškoti naujų priemonių, kurios įtrauktų vaiką į mokymosi procesą. Jei anksčiau mokytojas pasikliaudavo vadovėliu, tai dabar tenka gerokai pasukti galvą, kad atrastų efektyviausią mokymo(si) būdą.
„Esame išlepinti pasirinkimų. Kai turi daug iš ko rinktis, natūralu, kad sunkiau atrasti kažką tokio įdomaus ir neišbandyto. Realiai mokymosi procese galėtume išvis nebenaudoti vadovėlio, bet, kita vertus, jis padeda sutaupyti laiko. Šiuolaikinis mokytojas gali imti bazę iš vadovėlio, o likusius įdomius dalykus susirinkti iš kitur. Kitu atveju reiktų investuoti be galo daug laiko“, – įsitikinęs jis.
Mokyklos vadovas – lyg meno žinovas
A. Kniška teigia, kad jam buvo įdomu išbandyti mokyklos vadovo pavaduotojo, o vėliau ir direktoriaus darbą.
„Žinoma, vadovauti mokyklai nėra lengva. Šį darbą puikiai iliustruotų palyginimas apie meno žinovą ir eilinį meno mėgėją. Mėgėjas yra girdėjęs, kad yra gotika, ekspresionizmas, kad dar yra kažkokie laikotarpiai dailės istorijoje. O žinovas privalo juos visus ne tik žinoti, bet ir išmanyti, apie ką jie. Mokyklos vadovas – lyg tas meno žinovas“, – aiškina Vilniaus Gabijos progimnazijos direktorius.
Jis įsitikinęs, kad mokyklos direktorius turi išmanyti visus procesus, vykstančius mokykloje. Tas žinių gylis ir plotis yra didelis iššūkis.
Reikia susitelkimo ir bendradarbiavimo
A. Kniška prieš dvejus metus baigė švietimo vadybos magistrantūros programą VDU Švietimo akademijoje. Jis teigia, kad studijos suteikė vertingų žinių ir padeda išvengti klaidų.
Jis yra demokratinio vadovavimo šalininkas, linkęs diskutuoti ir susitarti. Darbuotojams suklydus, jis analizuoja situaciją ir skatina mokytis iš klaidų. Jam svarbu pastebėti ir pagirti darbuotojų pasiekimus.
„Žmogiški santykiai man pačiam yra pirmoje vietoje. Pats galėčiau be interaktyvaus ekrano pakentėti, o štai be gero mikroklimato – niekaip. Šis darbas dar labiau sustiprino mano įgūdžius bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus“, – pabrėžia jis.
A. Kniška džiaugiasi, kad statomos naujos mokyklos, renovuojamos senosios, keičiasi mokymosi aplinka. Į švietimą ateina žmonės iš įvairių sričių, kurie atranda savo pašaukimą pedagogikoje.
„Džiugu ir tai, kad nemažai daliai mokinių tėvų įdomu, kas vyksta mokykloje ir ką joje veikia jų vaikai. Reikia tik didesnio pasitikėjimo vieni kitais ir susitarimo, kad visi mes turime bendrą tikslą – kad vaikams mokykloje mokytis būtų įdomu ir prasminga. Tad norėčiau visus paskatinti ieškoti susitelkimo ir turiningo bendradarbiavimo“, – linki A. Kniška.
