Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25) iki balandžio mėnesio veikia Vokietijoje gyvenančios lietuvių menininkės Neringos Naujokaitės fotografijų paroda „Juoda, balta, pilka“.
Parodoje eksponuojami trys tematiškai skirtingi fotografijų ciklai, atlikti skirtingomis technikomis, atspindintys autorės santykį su Diuseldorfu ir Kaunu. Serijoje „Last Day“ fiksuojama paskutinė Kauno zoologijos sodo diena prieš rekonstrukciją, naudojant analoginės fotografijos techniką nostalgijai vizualizuoti. Cikle „Schwarz Weiß Grau“ dėmesys sutelkiamas į modernistinio Kauno interjero detales – architektūros formų ir šviesos sąveiką juodai baltoje paletėje. Šios dvi serijos Lietuvoje eksponuojamos pirmą kartą. Didelio formato spalvotų fotografijų serija „Grey Zone“ nagrinėja barjerus, migraciją, socialinę atskirtį ir šablonus, vaizduojant „pilkąsias“ zonas Diuseldorfo ir Biureno žemėlapiuose.
N. Naujokaitė savo video ir fotografijų projektuose analizuoja socialines temas, individo ir aplinkos sąveiką, opias visuomenės problemas. Fotografija ir video menininkei artimos dėl ryšio su realybe, leidžiančios atskleisti dokumentinį darbų pobūdį, vaizduojant žmones ir socialines erdves. Jos kūriniuose žmogus tarsi lieka už kadro, tačiau per urbanistines detales ir gamtos fragmentus menininkė svarsto atskirties ir izoliacijos temas.
Menotyrininkė Rasa Žukienė parodos atidarymo metu teigė: „Tai autorės rituališkos savistabos rezultatas. Ji išryškėja, sujautrėja tuose žmonėse, kurie išvyksta iš gimtos vietos ir šalies. Taižvilgsnismačiusio kažką kitą, kitur ir kitaip, grįžusio, ir todėl matančio aštriau.“
N. Naujokaitė dalyvauja tarptautinėse parodose, jos darbai eksponuoti „Kesselhaus“ muziejuje Berlyne (2025), „Butler Gallery“ Kilkenyje, Airijoje (2025), festivalyje „Digital Icon“ Salonikuose (2025), „Kunsthalle Düsseldorf“ (2025), „Crisis Gallery“ Limoje (2024), Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje (2023), festivalyje „ValenciaPHOTO“ Valensijoje (2023), „Frauenmuseum“ Bonoje (2023). Ji pelnė apdovanojimus, tarp kurių – „NRW CityArtist“, Tarptautinio moterų fondo „Die Höge“ premija, Idos Gerhardi prizas, Diuseldorfo vaizduojamojo meno premija ir Brėmeno videomeno premija.
Lietuvoje menininkės parodos vyko galerijoje „Meno parkas“ Kaune, o V. Kasiulio muziejuje 2023 m. eksponuota instaliacija „Kitas žvilgsnis“ parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“.
Neringa Naujokaitė atsakė į klausimus apie kūrybą ir Kaune veikiančią parodą.
Jūs jau beveik tris dešimtmečius gyvenate Vokietijoje. Suprantu, kad į Vokietiją išvykote gana greitai po studijų Vilniaus dailės akademijoje. Prašysiu papasakoti, kas nulėmė Jūsų išvykimą – atsivėrusios sienos, noras tobulėti ir išreikšti save meninėje kūryboje kitose erdvėse ar kitos priežastys?
Išvykimą lėmė ir noras studijuoti Diuseldorfo akademijoje, kurią jau pažinojau, ir susiklosčiusios asmeninės aplinkybės, dėl kurių norėjosi pradėti naują etapą kuo toliau nuo tuometės aplinkos.
Prašyčiau plačiau papasakoti apie savo studijas Diuseldorfe ir Kelne. Kiek jos Jums kaip kūrėjai suteikė naujų žinių, patirčių ir galimybių? Kaip klostėsi Jūsų profesinė karjera Vokietijoje? Jūsų pagrindinės kūrybos sritys yra fotografija ir videoinstaliacijos. Ar nuo pat pradžių jos atsirado?
Su Diuseldorfo meno akademija buvau susipažinus dar studijuodama Vilniuje, kai lankiausi kasmetiniame studentų „Rundgange“. Akademijoje nutolau nuo grafikos, pradėjau dirbti erdviškai, kurti instaliacijas. Tuomečiai darbai buvo didelio formato skaidrių instaliacijos – projekcijos ant skulptūrinių objektų ir kitų paviršių. Darbai iš dvimatės erdvės išsivystė į trimatę. Pradėjau dirbti konceptualiai, domino ne tik estetiniai aspektai, bet ir turinys. Kūryboje pradėjau atspindėti socialines temas.
Po akademijos papildomai baigiau dviejų metų audiovizualių medijų studijas Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje, kur pradėjau kurti videoinstaliacijas. Laikas, praleistas medijų meno mokykloje, buvo labai svarbus. Įgijau ne tik reikiamų techninių žinių dirbant su audiovizualiomis medijomis, bet ir turėjau galimybę planuoti ir įgyvendinti didelio masto projektus su komanda ir geru biudžetu.
Tarpdisciplininės medijos man suteikia galimybę tiksliai formuluoti savo idėjas. Palaipsniui projektai išsiplėtė iki didelių erdvinių instaliacijų, kuriose derinu video ir skaidrių projekcijas, tekstą ir garsą. Pradėjau eksperimentuoti ir su pačiu projekcijos paviršiumi, kurį dažnai skaidau ir perstumiu į skirtingus erdvės gylius, sukuriant naujas erdvines perspektyvas ir percepcijos situacijas. Instaliacija man yra kompleksiška meno forma – erdvinė patirtis per tam tikrą laiko tarpą. O tokios priemonės kaip video ir fotografija geriausiai atitinka dokumentinį mano darbų turinį – socialinių ir urbanistinių temų analizę.
Ką reiškia būti lietuvių menininke Europoje? Kiek tai padeda, o gal trukdo?
Manau, kad meno pasaulyje, kuris yra labai kosmopolitiškas, tautinė tapatybė nėra tokia svarbi. Nebent pats meninis projektas arba parodos koncepcija tai tematizuoja.
Lietuvoje Jūsų darbai ne kartą rodyti Meno Parko galerijoje Kaune, prieš trejus metus videoinstaliacija eksponuota Vytauto Kasiulio muziejaus parodoje „Lygtis su nežinomaisiais. Lietuvių dailininkai Vokietijoje nuo 1945 m. iki dabar“. Šiuo metu Jūsų paroda veikia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Kiek Jums svarbu dalyvauti parodose Lietuvoje?
Parodos Lietuvoje yra labai svarbios, norisi čia sugrįžti. Visada stengiuosi projektų tekstus išversti į lietuvių kalbą specialiai Lietuvos publikai.
Ar nesuklysiu sakydama, kad migracijos tema Jūsų kūryboje yra svarbi? Kas, kokie šiuolaikinės migracijos aspektai labiausiai jaudina Jus kaip menininkę?
Taip, migracijos tema įvairiais aspektais atsispindi daugelyje mano darbų. Galbūt dėl to, kad pati esu migruojantis žmogus, esu jautri barjerų, socialinės atskirties, tarpkultūrinės komunikacijos klausimams.
Esate kaunietė. Jūsų kūryboje svarbus aspektas yra modernioji Kauno architektūra irart decoelementai interjeruose. Kaip ši tema atsirado Jūsų kūryboje?
Prie modernistinio interjero teko prisiliesti, kai daugiau nei dvejus metus stebėjau ir dokumentavau tarpukario buto restauraciją, kurią įkūnijau skaidrių ir videoinstaliacijoje „Art Deco“ (2018). Pamilauart decodetales, erdvių proporcijas, Kauno tarpukario pastatų architektūrines formas.
Tekstą ir interviu parengė ir menininkę kalbino VDU prof. dr. Dalia Kuizinienė
