Į gyventojų sąskaitas jau grįžtant iš II pakopos atsiimtoms lėšoms, viešojoje erdvėje nuosekliai kartojamos žinutės, kad šiuos pinigus reikia investuoti, „įdarbinti“ ar kuo greičiau nukreipti ten, kur jie generuotų grąžą. Tokia logika suprantama – įvairūs finansų rinkos dalyviai natūraliai siūlo sprendimus, kurie atitinka ir jų pačių veiklos modelį, teigia kredito unijos „Magnus“ valdybos pirmininkas Mantas Janavičius. Vis dėlto pačiam žmogui tai dar nereiškia, kad investavimas šioje situacijoje iš tiesų yra geriausias pirmasis žingsnis.
„Vien tai, kad žmogus gavo didesnę sumą, dar nereiškia, kad ji automatiškai turi tapti investicija. Kai kuriais atvejais racionaliausias sprendimas gali būti visai kitas – susikurti finansinį rezervą, sumažinti brangius įsipareigojimus ar pasiruošti artimiausiems svarbiems tikslams. Tik po to verta spręsti, ar dalis šių pinigų iš tiesų gali būti skirta investavimui“, – sako M. Janavičius.
Jo teigimu, racionalus sprendimas prasideda ne nuo pažado apie galimą grąžą, o nuo kelių bazinių klausimų apie asmeninę finansinę padėtį. Būtent jie padeda suprasti, ar ši suma turėtų būti investuojama, ar pirmiausia panaudojama tam, kad po kojomis atsirastų tvirtesnis finansinis pagrindas.
Pirmiausia – brangiausi įsipareigojimai
Vienas pirmųjų klausimų – ar žmogus neturi brangių skolų arba kitų finansiškai nepalankių įsipareigojimų. Jei dalis pajamų kas mėnesį tenka vartojimo paskolai, kredito kortelės skolai ar kitam aukštų palūkanų įsipareigojimui, jų sumažinimas dažnai būna racionalesnis žingsnis nei bandymas tuo pat metu siekti investicinės grąžos.
„Jei žmogus moka dideles palūkanas už vartojimo kreditą ar kredito kortelės skolą, dalies vienkartinės sumos nukreipimas tokiems įsipareigojimams mažinti dažnu atveju yra finansiškai naudingesnis sprendimas nei investavimas. Tokiu atveju žmogus pirmiausia sumažina nuolatines išlaidas ir tik po to gali tvirčiau planuoti kitus žingsnius“, – sako M. Janavičius.
Ar šių pinigų netrukus neprireiks?
Ne mažiau svarbu įsivertinti ir tai, ar šių pinigų neprireiks artimiausiu metu. Jei žmogus planuoja būsto įsigijimą, remontą, persikraustymą, šeimos pagausėjimą ar kitą didesnį pirkinį per artimiausius 12–36 mėnesius, bent dalis lėšų turėtų likti lengvai pasiekiama. Tokiais atvejais investavimas į rizikingesnes ar mažiau likvidžias priemones gali reikšti, kad prireikus pinigų juos teks atsiimti nepalankiu metu arba su nuostoliu.
„Visų pirma reikėtų aiškiai apsibrėžti, kada šių pinigų gali prireikti ir kokiems tikslams jie gali būti naudojami. Jei žmogus žino, kad lėšų gali reikėti palyginti greitai, bent ta jų dalis turėtų likti likvidi ir lengvai pasiekiama, o ne būti nukreipta ten, kur pinigai ilgam užrakinami arba jų vertė gali reikšmingai svyruoti“, – teigia M. Janavičius.
Investuoti be rezervo – rizikinga
Dar vienas esminis klausimas – ar žmogus apskritai turi finansinį rezervą nenumatytiems atvejams. Finansų planavimo praktikoje dažniausiai rekomenduojama turėti bent 3–6 mėnesių būtinųjų išlaidų dydžio pagalvę, kuri būtų laikoma ne rizikingai, o saugiai ir likvidžiai, pavyzdžiui, atskiroje sąskaitoje ar neterminuotame indėlyje. Jei tokio rezervo nėra, vienkartinė suma gali būti daug naudingesnė ne kaip investicinis kapitalas, o kaip priemonė susikurti daugiau kasdienio finansinio saugumo.
„Tai svarbu visiems, tačiau ypač tiems, kurių pajamos nėra stabilios, kurie dirba savarankiškai, planuoja imti būsto paskolą ar svarsto apie investavimą. Jei žmogus atsiima pinigus iš pensijų kaupimo, bet iki šiol neturi finansinio rezervo, gali būti, kad racionaliausias sprendimas yra pirmiausia būtent jį ir susikurti“, – sako M. Janavičius.
Kada investavimas iš tiesų yra logiškas žingsnis
Tik įsivertinus šiuos pagrindinius dalykus verta savęs klausti apie investavimą, teigia M. Janavičius. Kitaip tariant, investavimas neturėtų būti automatinė reakcija į gautą sumą – jis logiškas tada, kai žmogus neturi finansiškai žalingų skolų, yra pasirūpinęs rezervu, aiškiai mato artimiausius poreikius ir gali sau leisti dalį lėšų skirti ilgesniam laikotarpiui.
Pasak M. Janavičiaus, net ir tokiu atveju nereikėtų susitelkti vien į žadamą grąžą. Ne mažiau svarbu suprasti riziką, terminą, likvidumą ir patį investavimo mechanizmą.
„Jei žmogus negali sau aiškiai atsakyti, kiek laiko pinigai bus investuoti, kokia yra reali rizika, kaip lengva bus juos atgauti ir kas nutiks, jei planas pasikeis, greičiausiai dar ne metas priimti sprendimo. Investuoti reikėtų tik tada, kai aišku ne tik kiek galima uždirbti, bet ir kokios sąlygos yra prisiimamos“, – sako jis.
