„Mano tikslas – būti medžiu, po kurio šešėliu galėtų augti jauni žmonės“, – sako Mykolas Kulikauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventas, šiuo metu dirbantis Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC), kur jo kasdienis gyvenimas sukasi apie žmonių palaikymą, bendruomenės kūrimą ir apmąstymus apie prasmės klausimus.
Mūsų interviu metu Mykolas atvirai pasakoja apie savo kelionę, kuri prasidėjo nuo netikėto studijų pasirinkimo, bet išsivystė į sąmoningą sprendimą skirti savo gyvenimą kitiems. Jis taip pat apmąsto studijas kaip asmeninę transformaciją, bendruomenes, kurios ne tik suburia žmones, bet ir padeda jiems augti, patirtis, kurios formuoja atsakomybės jausmą, ir džiaugsmą kaip kompasą gyvenimo kelyje.
Vertingos žinios ir tikrasis pašaukimas
Mykolas į VDU Katalikų teologijos fakultetą (KTF) pateko netikėtai. Jis svarstė apie psichologiją, tačiau asmeniniai ryšiai jį nukreipė į teologiją.
„Tuo metu man patinkančios merginos tėtis buvo teologijos dėstytojas. Aš jį šiek tiek pažinojau iš vaikų stovyklų, kur kartu dirbome. Kartą juokavome, ir ji juokais pasiūlė man stoti į teologiją ir lankyti jos tėčio paskaitas. Taigi, aš atėjau į šias studijas per humorą, per juoką, visiškai netikėtai, bet dabar suprantu, kad tai buvo vienas svarbiausių mano gyvenimo sprendimų“, – prisimena absolventas.
Pasak jo, teologija yra filosofija, kuri neatmeta Dievo egzistavimo, ir nuo pat pradžių šis dalykas jį įtraukė. Tačiau, kai tik turėdavo laisvo laiko, Mykolas lankydavo ir kitas paskaitas.
„Po savo paskaitų, jei neturėdavau ką veikti, lankydavau panašias magistrantų paskaitas, taip pat prisijungdavau prie psichologijos studentų. VDU tvarkaraštis yra viešai prieinamas, todėl lengva pamatyti, kokios paskaitos vyksta ir kur. Taigi, aš tiesiog ateidavau ir paklausdavau dėstytojo, ar galiu pasilikti. Nė karto niekas nepasakė „ne“, – su šypsena sako Mykolas.
Po dvejų akademinių metų, per kuriuos jis studijavo teologiją kartu su pedagogikos minoru, Mykolas galiausiai perėjo į religinę pedagogiką. Šį sprendimą paskatino suvokimas, kad mokymas ir darbas su vaikais yra jo tikrasis pašaukimas.
„Gavau kvietimą prisidėti prie mokyklos įkūrimo, ir tuo pačiu metu aš taip pat abejojau, ar teologija tikrai yra man tinkama studijų sritis… Kai šie du dalykai susidėjo, nusprendžiau pabandyti pakeisti savo studijas – juolab, kad teologijos bakalauro laipsnis trunka ilgiau nei įprastai, penkerius metus, ir nors man patiko įgytos žinios, norėjau jas pritaikyti praktiškai“, – savo sprendimą aiškina absolventas.
Nepaisant to, Mykolas sako, kad didžiausia jo studijų Katalikų teologijos fakultete vertė buvo asmeninis pokytis, kurį jos atnešė. „Šios studijos man davė supratimą, kad man patinka žmogus, kuriuo tapau. Kartais žmonėms patinka dalykas arba įgytos žinios, bet man tai buvo žmogus, kuriuo tapau“, – sako absolventas.
Bendruomenė ir šilti santykiai
Kalbėdamas apie KTF bendruomenę, Mykolas sako, kad ji nėra didelė, tačiau būtent tai leidžia lengvai pažinti visus jos narius ir užmegzti asmeninius santykius su dėstytojais.
„Pirmaisiais metais patys dėstytojai mums užsimindavo, kad būtų malonu diskutuoti, pasikalbėti. Atrodė, kad jie net nusivylę, jei studentai neužduodavo jokių papildomų klausimų. Bet kai tik kažkas parodydavo didesnį susidomėjimą jų dėstomu dalyku, jie tiesiog nušvisdavo“, – sako Mykolas, prisimindamas keletą atvejų, kai diskusijos persikeldavo už klasės ribų į dėstytojų namus.
„Kai kurie geriausi mano prisiminimai yra iš tų laikų, kai visas kursas, apie tuzinas mūsų, sėdėdavome aplink laužą dėstytojo sode, gamindavome maistą, juokaudavome ir kalbėdavomės apie gyvenimą ir filosofiją. Tas ryšys išliko stiprus – net ir dabar galėčiau lengvai paskambinti daugumai savo dėstytojų ir paprašyti patarimo. Tiesą sakant, aš tai dariau ne kartą“, – prisipažįsta Mykolas.
Absolventas taip pat išskiria dogminės teologijos kursą, kurį dėstė KTF deanas Benas Ulevičius, kaip ypač įsimintiną: „Jis turėjo neįtikėtiną būdą pateikti temą. Geriausia prasme, tai tiesiog susprogdino tavo protą. Prisimenu, galvojau, duokite man daugiau, daugiau tokio dalyko – tai mane maitina ne tik žinių prasme, bet ir dvasiškai.“
Pasak Mykolo, studijų aplinką KTF formuoja pagarba tarp studentų ir dėstytojų bei aiškūs moraliniai atskaitos taškai. Čia studijos suprantamos kaip daugiau nei vien teorija – teologija įgauna prasmę tik tada, kai ji pritaikoma praktiškai žmogaus gyvenime.
Toks požiūris į teologijos studijas taip pat lėmė, kad Mykolas buvo vienas jauniausių studentų savo kurse, vienintelis, įstojęs iškart po mokyklos. „Visi kiti kurse buvo vyresni ir jau kažko pasiekę savo gyvenime – kai kurie net turėjo savo verslą, kai kurie dirbo laikraštyje, o aš taip pat turėjau keletą kurso draugų, kuriems buvo per 50 metų. Jie buvo tikrai gilūs, įdomūs žmonės, kurie suprato, kad gyvenime yra daugiau ir norėjo išsiaiškinti, kas tai yra“, – sako absolventas.
Mokytojas už klasės ribų
Apibūdindamas mokymą ir kitų vedimą kaip savo tikrąjį pašaukimą, Mykolas sako, kad kažkada ant savo sienos užsiklijavo didelį popieriaus lapą su žodžiais: „Mano tikslas – būti geriausiu mokytoju Lietuvoje.“
Jis tvirtina, kad į šį tikslą žiūrėjo visiškai rimtai: „Kad ir ką tai reikštų, kokių kompetencijų ar kvalifikacijų man gali prireikti įgyti, kokių savo darbo vaisių man gali prireikti nuskinti, mano svajonė buvo būti geriausiu mokytoju šalyje. Tai kas pasikeitė? Mane įkvėpė rūpintis tuo dar didesniu mastu.“
Po beveik penkerių metų darbo, iš pradžių kaip gamtos mokslų mokytojas, o vėliau kaip tikybos mokytojas, Mykolas paliko savo darbą mokykloje ir dabar dirba akademiniu sielovados ir projektų koordinatoriumi Kauno arkivyskupijos jaunimo centre (KAJC). Būtent savanorystė jį atvedė į KAJC.
„Anksčiau KAJC buvo žinomas dėl savo didelio masto renginių, kuriuose dalyvaudavo šimtai žmonių. Sužinojau apie galimybę prisijungti prie jų ir prisidėti prie kitų centro veiklų iš socialinės žiniasklaidos ir iš draugų, kurie jau buvo įsitraukę. Buvo natūralu, kad ir aš pradėjau savanoriauti“, – sako Mykolas.
Jis apibūdina save kaip idėjų žmogų, todėl, vedamas tikslo jausmo, jis savanoriavo KAJC beveik kaip visą darbo dieną, nors ir neatlygintinai, taip pat prisidėjo prie įvairių kelionių organizavimo. Kaip aiškina Mykolas, anksčiau jis pats važinėdavo į šias keliones, o paskui pradėjo padėti kitiems keliauti į įvairias piligrimines keliones, pavyzdžiui, Naujųjų metų bendruomenės susitikimus vienuolyne Prancūzijoje ar Šveicarijoje, Pasaulio jaunimo dienas Lisabonoje ar konferencijas Jungtinėse Valstijose.
„Esu praleidęs naktį pievoje su popiežiumi ir milijonu jaunų žmonių iš viso pasaulio. Tai buvo nuostabi patirtis – vien tai, kad buvome kartu su tūkstančiais bendraminčių… Tik čia, Lietuvoje, visa tai šiek tiek apmirė, ir liūdna, kad ugnis nedega taip ryškiai – nes atmosfera, kurią sukuria visos šios vertybės, kurių išmokau tiek studijuodamas, tiek per tikėjimą praktikoje ir gyvenime, yra kažkas neįtikėtino“, – sako Mykolas.
Suvokimas, kad tokias iniciatyvas ir patirtis galima organizuoti ir Lietuvoje, atėjo gana netikėtai. Būdamas pas draugę, jis išgirdo, kaip jos mažas sūnus dainuoja vaikišką giesmę su žodžiais: „Aš esu tas, kuris kuria bendruomenę. Ridenkis per vandenyną, ridenkis per jūrą, eik į savo dalis ir kurk bendruomenę“, ir jis suprato, kad jis taip pat gali suburti tikinčiųjų bendruomenę savo šalyje.
„Štai kodėl man nelabai patinka keliauti – viską, ko man reikia, aš jau turiu čia. Aš parsivežiau idėjų iš savo kelionių, pradėjau daryti daug savanoriško darbo aplink jas, ėmiausi ir vadovaujamų vaidmenų, ir natūralu, kad, kadangi jau turėjau daug patirties ir įdėjau darbo, man buvo pasiūlytas darbas koordinuoti šias veiklas“, – apie pasiūlymą dirbti KAJC sako Mykolas.
Ne į plotį, bet į gylį
Paklaustas, kaip veikia KAJC ir ką jis daro, Mykolas sako, kad dabartinė centro vizija – būti tarsi šiltnamiu, kuriame galėtų klestėti visos parapijos – o Kauno arkivyskupijoje jų yra beveik 100. „Mano darbas ir viso centro darbas yra ne tiesiogiai dirbti su jaunimu, o su žmonėmis, kurie su jais dirba“, – sako jis.
Pats anksčiau dirbęs Dainavos parapijoje, Mykolas aiškina, kad parapijose dirbančiųjų tikslas – užtikrinti, kad kiekvienas jaunas žmogus išgirstų, jog jis yra svarbus ir kad tai, ką jis daro, yra prasminga. „Ir kai jie pradeda sakyti, kad geriau praleis laiką čia, parapijoje, nei namuose prie kompiuterio, tokie žodžiai tikrai šildo širdį. Šio darbo prasmė tikrai išryškėja. Bet jei jauti pašaukimą tai daryti didesniu mastu, turi sekti tuo pašaukimu“, – sako Mykolas, aiškindamas, kad, vadovaujamas šio pašaukimo, jis perėjo nuo darbo su atskirais jaunuoliais prie paramos tiems, kurie su jais dirba. „Aš matau didelę prasmę tame“, – sako jis.
„Kai pasieki tam tikrą gyvenimo etapą, nori paimti visą skausmą ir blogį, sugerti anglies dioksidą kaip medis ir išskirti deguonį – tai yra gėrį. Mano darbas yra paimti kuo daugiau sunkumų ir nelygumų, sugerti žmonių patirtis ir parodyti jiems, koks prasmingas yra jų darbas“, – sako Mykolas.
Jis tiki, kad jauni žmonės ateina į bažnyčią dėl konkrečių apeigų, tokių kaip Pirmoji Komunija ir Sutvirtinimo sakramentas, bet pasilieka dėl kažko kito – dėl gaunamo rūpesčio.
„Pavyzdžiui, mano parapijoje jauni žmonės pasiliko ir pradėjo savanoriauti, nes kažkas parodė jiems rūpestį – tokį, kuris juos atgaivino – pirmiausia pastebėdamas juos, išklausydamas juos, o paskui suteikdamas jiems prasmės jausmą ir supratimą, kad jie čia reikalingi. Manau, kad tikėjimas neša žinią, kad esi priimamas toks, koks esi – kad neturi būti „kažkas ypatingas“, kad turėtum reikšmę, kad turi vietą po saule ir kad tavo gyvenimas yra prasmingas“, – sako jis.
Tendencijos ir vienybė
Paklaustas apie jaunų žmonių, prisijungusių prie bendruomenės pastaraisiais metais, tendencijas, Mykolas sako, kad veiklos ir iniciatyvos dabar yra struktūruojamos taip, kad prioritetas būtų ne tiek bandyti pritraukti naujų žmonių, kiek giliau dirbti su tais, kurie jau yra bendruomenės dalis.
„Mes mažiau dėmesio skiriame žmonių „užkariavimui“, o daugiau jų „ugdymui“, kad jie galėtų augti savo pašaukime, savo kompetencijoje ir atrasti kažką gyvenime. Taigi, mes planuojame sezoną su gilesniu turiniu ir puoselėsime tuos, kurie nori rūpintis tiek naujai atvykstančiais, tiek tais, kurie dar nebuvo pasiekti“, – apie KAJC planuojamas veiklas sako jis.
Kaune studijuojančius jaunuolius taip pat vienija Kauno akademinis sielovados centras, prie kurio koordinavimo taip pat prisideda Mykolas. „Pagrindinė tiek VDU, tiek kitų akademinių sielovados bendruomenių misija yra rūpintis studentų dvasiniais poreikiais, švęsti mišias, teikti studentams ir darbuotojams dvasinę palydą ir išklausyti juos“, – sako jis, pridurdamas, kad džiaugiasi, jog visą Kauną vienijanti akademinė sielovados bendruomenė yra viena bendra bendruomenė, jau nebesidalijanti tarpusavyje – studentai iš skirtingų universitetų ir kolegijų ir net absolventai, jau baigę studijas, susirenka į įvairias veiklas ir iniciatyvas arba tiesiog praleidžia laiką kartu.
„Šie žmonės tiesiog nori galimybės augti savo tikėjime, meilėje savo artimui, savo įgūdžiuose ir kompetencijose. Jie nori suprasti, kaip jie gali prisidėti prie to, kad pasaulis taptų geresne vieta“, – tvirtina jis.
Mykolas sako, kad jis ir jo draugai bei bendraminčiai kartais juokauja, kad tikėjimas yra tarsi piramidės schema. „Juk Jėzus pradėjo nuo dvylikos žmonių – apaštalų – o dabar yra daugiau nei milijardas katalikų. Tai ar tai nėra piramidės schema?“, – juokiasi jis, pridurdamas, kad šios „schemos“ principas iš tikrųjų yra geras – skleisti džiaugsmą pasaulyje.
Apie tikslą ir gyvenimo pasirinkimus
„Iš visų Bažnyčios švenčių man labiausiai patinka Kristaus Karaliaus iškilmė, švenčiama savaitę prieš Adventą. Nes tai, ko žmonėms labiausiai reikia gyvenime, yra kryptis, o Kristus Karalius būtent tai ir suteikia“, – sako Mykolas, pridurdamas, kad žmonės gali padaryti bet ką, jei žino, kodėl jie tai daro.
„Manau, kad visas pasaulis tampa liūdnesne vieta, kai žmonės praranda kryptį ir nebežino, kodėl jie čia yra“, – sako jis. Taigi, paklaustas, ką patartų jaunam žmogui, kuris dar renkasi savo kelią ir studijų sritį, Mykolas atsako, kad džiaugsmas gali būti kompasas.
„Bet džiaugsmas nėra malonumas – tai yra sunkaus darbo rezultatas. Verta savęs paklausti, kokie jausmai kyla, kai galvoji apie savo studijas, apie tai, kokį darbą dirbsi po studijų. Ir jei jauti bent truputėlį ramybės, tada pabandyk. Ieškok džiaugsmo, o ne malonumo, nes malonumas nepalieka vietos skausmui, kuris veda į tai, kas teisinga ir vertinga“, – pataria jis.
Mykolas prisimena, kad laimingiausios jo gyvenimo akimirkos buvo tos, į kurias jį atvedė nuoširdžios pastangos.
„Kai atsigręžiu atgal, sunkiausios mano gyvenimo akimirkos buvo tada, kai galvojau tik apie save – kai siekiau karjeros ir bandžiau uždirbti pinigų. O geriausios akimirkos buvo tos, kai man buvo sunkiausia – kai jaudinausi dėl renginio, stovyklos ar kito projekto, kuriame savanoriavau. Tačiau būtent tomis akimirkomis jaučiausi gyvas ir džiaugsmingas“, – sako jis.
