„Nekomerciniuose kino teatruose žiūrovų skaičius atsistatė iki priešpandeminio lygio. Tai įrodo, kad žmonėms svarbu eiti į kiną, nors filmus galima patogiai žiūrėti ir namuose: tai yra buvimas su kitais, bendra patirtis ir pridėtinė vertė, kurią suteikia kino teatrai. Žmonės reikalauja daugiau ne tik iš paties filmo, bet ir iš priedų: jie tikisi malonios aplinkos, filmo įvado ar kažko kito, kas pagilintų jų patirtį”, – sako kino teatro „Skalvija“ direktorė, Kino Kultūros Asociacijos vadovė ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Vilma Levickaitė, aptardama pastarojo dešimtmečio pokyčius.
Pokalbyje ilgametė kino teatro vadovė aptaria, kaip ugdyti žiūrovus ir kino kūrėjus per švietimą, prisimena filmus, kuriuos mėgo studijų metais, ir pabrėžia įgūdžius, įgytus studijuojant meno istoriją ir vadybą VDU, kurie jai vis dar praverčia šiandien.
Levickaitė, kuri „Skalvijai“ vadovauja jau beveik dvidešimt metų, pažymi, kad nefranšizinių kino teatrų skaičius Lietuvoje stabilizavosi: šiuo metu jų yra 7–8, ir tikėtina, kad šis skaičius nepadidės dėl finansinių sąlygų.
„Mums pasisekė, nes esame miesto kino teatras: kad ir kokia būtų situacija, galime pasikliauti savivaldybe. Kol politikai nenusprendžia, kad kino teatras nereikalingas, tai padeda. Tačiau vis tiek turime galvoti, kaip konkuruoti, tobulinti savo veiklą ir augti. Sunku, kai turi mažai panašių kolegų: esi šiek tiek pažeidžiamas ir neturi tiek daug galimybių augti”, – aiškina Levickaitė, aiškindama dviprasmišką nekomercinių kino teatrų situaciją.
Pasak jos, kino teatrai yra patyrę didesnių nesėkmių praeityje: pavyzdžiui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. „Mėgstame kino teatrų uždarymą sieti su tam tikromis krizėmis. Tačiau tai iš esmės buvo pasaulinis reiškinys: kino teatrai užsidarinėjo, nes paplito VHS. Tuo tarpu šiandien kino teatrų skaičius yra stabilus. Būtent todėl, kad įrodyta, jog vis dar yra žmonių, kurie eis į kiną, nes jaučia poreikį žiūrėti filmus su kitais. Filmo žiūrėjimas taip pat yra socialinis aktas, kaip ir dalyvavimas kituose renginiuose”, – pabrėžia Levickaitė.
Naujos kartos žiūrovų ir kino kūrėjų kūrimas
Šiandien vadovaudama kino teatrui, Levickaitė labai vertina pagrindinių rinkodaros principų supratimą, kurį įgijo studijų metais. Norint paskatinti žmones eiti į kiną, reikia sukurti jam poreikį. Nekomerciniams kino teatrams tai nereiškia išraiškingos reklamos; vietoj to, tai apima ilgą ir nuoseklų auditorijos auginimą, pvz., per švietėjišką veiklą. Tai apima tokias iniciatyvas kaip „Mokausi Iš Kino“, kuri kasmet pritraukia apie 16 000 moksleivių žiūrėti filmų „Skalvijoje“.
„Mūsų tikslas – parodyti įvairovę, kad yra visokių filmų, kad jie gali skatinti mąstymą ir provokuoti pokalbius. Mes siekiame, kad jauni žmonės suprastų, kad kinas nėra tik pramoga, kurią pažiūri ir pamiršti kitą dieną; tai yra kažkas, kas gali šviesti”, – pažymi Levickaitė.
Kitas projektas, „Skalvijos kino akademija“, imasi dar didesnės misijos: kurti naują kino kūrėjų kartą. Baigusieji šiuos kursus, kurie yra įvadas į filmų kūrimą, turi visas galimybes tapti kino profesionalais: šiandien tarp akademijos absolventų jau yra pripažinti režisieriai Marija Kavtaradzė (Slow / Tu man nieko neprimeni) ir Vytautas Katkus (The Visitor / Svečias).
Meno istorija ir vadyba suteikė tvirtą karjeros pagrindą
Prisimindama studijas, Vilma Levickaitė aiškina, kad ilgai nedvejojo prieš pasirinkdama meno istoriją Vytauto Didžiojo universitete: ją patraukė programos daugialypumas.
„Dar būdama mokykloje supratau, kad sritis, kurioje man labiausiai patinka būti, yra kultūra. Man patiko lankytis renginiuose, eiti į dramos teatrą ir į koncertus. Jau tada jaučiau, kad dalyvavimas kultūroje žmogui suteikia labai daug. Tačiau, kadangi dar nežinojau, kurioje kultūros srityje noriu dirbti, meno istorijos studijos VDU man puikiai tiko, nes apėmė teorinius visų menų aspektus”, – prisimena „Skalvijos“ direktorė.
Užuot tapusi menininke, Levickaitė suprato, kad nori būti tarpininke tarp kultūros kūrėjų ir dalyvių. Be to, ji pasinaudojo VDU siūloma galimybe kartu su pagrindine specializacija studijuoti papildomą sritį – šiuo atveju vadybą.
„Intuityviai supratau, kad organizacinis valdymas ir veiklos planavimas taip pat yra svarbūs kultūroje; kultūra veikia tais pačiais principais kaip ir verslas. Taigi įgytas meno istorijos bakalauras ir verslo vadybos pažymėjimas padėjo tvirtą pagrindą mano profesiniam keliui kino kultūroje: tiek meno istorijos, kultūros ir meno kūrinių analizės kontekstas, tiek strateginio valdymo, rinkodaros, žmogiškųjų išteklių valdymo ir finansinės apskaitos pagrindai”, – aiškina pašnekovė.
Visapusiškas išsilavinimas visada yra svarbus
Kino Kultūros Asociacijos vadovė prisimena, kad net ir tuo metu, daugiau nei prieš 25 metus, vadybos studijos VDU buvo laikomos vienomis pažangiausių Lietuvoje: draugai, kurie jas baigė, atkreipė dėmesį, kad tolimesnės studijos kituose universitetuose atrodė atsiliekant, priešingai nei VDU, kuris įvedė naujausias vadybos tendencijas ir orientavosi į modernumą.
Tuo pat metu Levickaitė vertina, kad universitetas ir toliau laikosi artes liberales principų, leisdamas studentams laisvai rinktis dalykus, neapsiribojant pasirinkta specializacija, ir susikurti savo studijų tvarkaraštį. Jie taip pat gali rinktis iš daugiau nei trisdešimties užsienio kalbų ir dalyvauti įvairioje popamokinėje veikloje.
„Manau, kad visapusiškas išsilavinimas visada bus labai svarbus. Tai yra galimybė ne tik įgyti labai platų išsilavinimą, bet ir lavinti sprendimų priėmimą: sąmoningai apmąstyti, kas jus domina, susidaryti jus traukiančių temų paketą. Aš taip pat pasinaudojau galimybe išmokti daug kalbų – studijavau prancūzų ir anglų”, – pažymi VDU absolventė.
Studijuodama VDU, Levickaitę labiausiai traukė teatras, o ne kinas: daugiausia dėl savo dėstytojos, teatro tyrinėtojos Vitalijos Truskauskaitės, kuri jai tuo metu padarė didelį įspūdį.
„Vitalija buvo žmogus, kuris patraukė daug žmonių į teatrą. Taip jau būna: jauno žmogaus gyvenime dėstytojai yra tie, kurie nulemia, ar kas nors susidomės kokia nors sritimi, ar įkvėps savo meile dėstomam dalykui”, – sako Levickaitė ir atskleidžia, kad meilė kinui atsirado vėliau, studijų metu, kai ją mokė kino kritikė Živilė Pipinytė.
Kino paskaitos supažindino su Andrejumi Tarkovskiu
Levickaitė prisimena, kad, kai ji studijavo VDU dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kino teatrai Kaune išgyveno sunkumus, o jų programos nebuvo labai turtingos. Vis dėlto jai didelį įspūdį paliko Jimo Jarmuscho filmas „Dead Man“, matytas kino teatre „Kanklės“, ir Alano Parkerio filmas „Evita“, matytas „Senasis Trestas“. Aptardama tuo metu ją dominusius filmus ir režisierius, VDU absolventė išskiria Andrejų Tarkovskį, Ingmarą Bergmaną, Peterį Greenaway ir kitus intelektualaus ir filosofinio kino kūrėjus. Su daugeliu jų ji susipažino per kino paskaitas VDU.
„Kino paskaitose sužinodavome, kurie autoriai yra svarbūs, o tada tiesiog viską išsinuomodavome. Aš turėjau televizorių ir VHS grotuvą savo bendrabučio kambaryje, kurį atsivežiau iš namų. Pasikviesdavau draugus iš bendrabučio ir darydavome filmų peržiūras. Taigi viskas prasidėjo grynai kaip studentų iniciatyva. Vėliau, žinoma, pradėjau tai tyrinėti giliau. Iki šiol labai myliu Bélą Tarrą, tebūnie jam ramybė. Jo kūryba rezonuoja su mano vidiniu pasauliu”, – atskleidžia Levickaitė.
„Praėjusiais metais man labai patiko Conclave ir Southern Chronicles. Pastarasis yra tiesiog fenomenas lietuvių kine, nes sukurti gerą, kokybišką, publikai patinkančią komediją yra labai sunku”, – pažymi pašnekovė, pasidalydama savo dviem pastarųjų metų mėgstamiausiais filmais ir pridurdama, kad kita jos laisvalaikio veikla apima keliones ir parodų lankymą.
Pokalbio pabaigoje Vilma Levickaitė davė patarimų dabartiniams dvyliktokams, kurie sprendžia savo ateitį: jie turėtų klausytis savo širdies ir būti aktyvūs politiškai.
„Aš raginčiau dvyliktokius galvoti apie laisvę ir kaip ją ginti kiekvieną dieną, neabejotinai domėtis politika ir partijomis bei dalyvauti rinkimuose. Tegul jų širdys pasako, kur yra jų karjeros kelias, ir tegu jie jo klausosi. Ir tada tegu jie gina savo poziciją prieš kitus: tarkime, jei tėvai sako, kad tai yra blogas pasirinkimas. Žinoma, jie turi klausytis ir iš karto neatmesti to, ką sako vyresnieji. Tačiau svarbiausia yra jų pačių sprendimas”, – pabrėžia „Skalvijos“ direktorė.
