Artėjant mokslo metų pabaigai, vėl atsinaujina diskusijos apie brandos egzaminus. Kartojasi kritika dėl netobulo egzaminų organizavimo, vertinimo, užduočių ir naratyvas apie „mokymąsi egzaminui“, kuris švietimo bendruomenėje egzistuoja visus mokslo metus, tačiau ypač išryškėja pavasarį. Šiemet, Prezidentūrai įsitraukus į diskusiją ir pasakius „liaukimės tai darę“, atsirado viltis, kad bus nutrauktas baigiamųjų egzaminų tvarkos keitimas kas 2–4 metus, kuris silpnina ir taip pažeidžiamą pasitikėjimą švietimo sistema. Vis dėlto Prezidentūros įsitraukimas atveria galimybę didesnei švietimo sistemos reformai, o ne tik egzaminų sistemos pertvarkai.
Klausimas, kada švietimo sistema galėtų būti pasirengusi tokiam žingsniui ir kiek politinės valios bei pasiruošimo tokiam radikaliam ėjimui reikėtų. Egzaminai yra tik viena švietimo sistemos dalis. Jei pereinama prie integruoto egzamino, skirto patikrinti, kaip mokiniai per 12 metų išmoko mąstyti, jungti skirtingų disciplinų žinias, argumentuoti ir kita, mokyklose turi būti daugiau tarpdalykinio ugdymo. Šiuo metu integruotos pamokos dažniausiai vyksta tik dėl mokytojų entuziazmo ir dažnai suvokiamos kaip pramoginė veikla. Norint ugdyti mokinių kompetencijas, kurias reikėtų pademonstruoti brandos egzamino metu, ugdymo procesas turėtų keistis, sudarant sąlygas šias kompetencijas sistemingai ugdyti. Tai grįžta prie prieš kelerius metus atnaujintų bendrųjų programų ir sukuria poreikį jas vėl iš esmės atnaujinti. Taip pat žinoma, kad mokytojų, organizuojančių ugdymo procesą, pasirengimas dirbti ne dalykiniu, o tarpdalykiniu principu nėra pakankamas. Tam reikia keisti pedagogų rengimo tvarkas ir nuosekliai stiprinti tarpdisciplininį ugdymą.
Universitetinių studijų programas galbūt būtų lengviausia ir greičiausia pakeisti – įskaitant laiką, skirtą naujoms programoms kurti ir akredituoti (apie dvejus metus), po šešerių metų galėtume turėti pirmąją laidą mokytojų, pasirengusių dirbti pagal naują švietimo modelį. Jei ministerija norėtų naujas programas akredituoti skubos tvarka, galėtume spėti per penkerius metus, naujų bendrųjų programų konceptą pradėję kurti jau pirmadienį. Vis dėlto naujai parengti mokytojai net geriausiu atveju sudarys tik nedidelį procentą visų dirbančių mokytojų, o reikšmingos mokytojų bendruomenės dalies atsinaujinimas užtruks dar gerą dešimtmetį.
Tarkime, kad jau dirbantys mokytojai dalykininkai pritaria idėjai ir mato prasmę keisti savo praktikas, tobulinti kompetencijas, reikalingas naujajam švietimo modeliui – tam taip pat bus reikalingos didelės pajėgos, siekiant užtikrinti ir tarpdalykinį, ir didaktinį pasirengimą. Įprastai rengiamų nuotolinių seminarų ir individualių pastangų gilinantis į naujas programas ir naujus mokymo(si) būdus tikrai nepakaks – laikas liautis eksperimentuoti su mokytojų gebėjimu prisitaikyti prie nuolat kintančių darbo sąlygų ir darbo (rezultatų) vertinimo kriterijų.
Vadovėliai, mokytojo knygos, kitos priemonės turėtų būti suteikiamos prieš bandomųjų mokslo metų startą. Kiek laiko užtruktų parengti naujas kokybiškas priemones – galėtų atsakyti atsakingos institucijos. Tas pats galioja ir egzaminų užduotims, dabar sulaukiančioms nesibaigiančios kritikos dėl kokybės. Pradedant diegti naują sistemą, kurios patirtis šiuo metu Lietuvoje yra ribota, klaidos pirmus kelerius metus būtų neišvengiamos.
Bandomasis eksperimentas, stebėsena, vertinimas – trys žingsniai, kurių pastarųjų metų švietimo reformose nuspręsta nedaryti. Sumanius sistemą jai iškart leidžiama veikti, išbandant valstybiniu mastu. Toks žingsnis vertintinas kaip neatsakingas, keliantis nereikalingą įtampą ir mokiniams, ir mokytojams, ir mokyklų vadovams, ir visiems susijusiems švietimo sistemos dalyviams.
Egzaminai atsiranda gerokai vėliau. Tad siūlomas keitimas nėra egzaminų formato keitimas. Tai – nemažos dalies švietimo sistemos persitvarkymo poreikis, kuris neišvengiamai paveiktų daug švietimo sistemos aspektų ir lygmenų.
Galbūt šis pasiūlymas yra puiki ateities Lietuvos vizija. Gera idėja, žvelgiant teisinga kryptimi, kad brandos egzaminas turėtų leisti demonstruoti brandų gebėjimą jungti, vertinti ir kurti žinias. Vis dėlto tam, kad taptų realybe, reikalingas daug atsakingesnis švietimo procesų valdymas ir jame veikiančių dalyvių bei suinteresuotų šalių įtraukimas ir pasiruošimas. Kitu atveju vėl turėsime geras idėjas, kurių įgyvendinimas priklausys nuo pavienių mokytojų, o ne nuo sisteminio veikimo.
Dr. Justina Garbauskaitė-Jakimovska yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė
