61-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidarytas Lietuvos paviljonas, organizuojamas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus. Šiemet Lietuvai atstovauja menininkė Eglė Budvytytė, projektų erdvėje „Fucina del Futuro“ pristatanti kino instaliaciją „gyva gyva-ta“ (angl. animism sings anarchy).
Paviljono atidarymo metu, gegužės 6-ąją, sveikinimo žodžius tarė paviljono komisarė dr. Lolita Jablonskienė, menininkė Eglė Budvytytė, kuratorė Louise O’Kelly, taip pat Italijos parlamento Deputatų rūmų narys ir kultūros komiteto pirmininkas Federico Mollicone, Lietuvos kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė bei Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas. Į atidarymą gausiai susirinkusi tarptautinė publika pirmoji pamatė specialiai bienalei sukurtą naują menininkės filmą „gyva gyva-ta“, kuris čia pristatomas kaip trijų ekranų instaliacija (parodos architektūros autorė – Marija Olšauskaitė).
„Bienalėje vien dalyvavimo nepakanka – svarbiau gebėjimas peržengti tai, kas pažįstama, ir ieškoti naujų matymo būdų. Eglės Budvytytės kūrinys siūlo daugiasluoksnį, jautrų žvilgsnį, jungiantį skirtingas laiko patirtis. Viena iš svarbiausių jos kūrybos savybių – įsipareigojimas bendradarbiavimui. Darbai auga per dialogą ir ryšių puoselėjimą. Ši kolektyvinė dimensija tampa ne tik metodu, bet ir laikysena“, – atidarymo metu sakė dr. L. Jablonskienė.
16 mm juostoje sukurtas kūrinys „gyva gyva-ta“ – performatyvi ir poetinė archeologinių tyrimų interpretacija per dainą, judesius ir kraštovaizdį. Filmo atspirties taškas – lietuvių ir amerikiečių archeologės ir antropologės Marija Gimbutienė (1921–1994) vykdyti matrilinijinių, animistinių neolito laikotarpio visuomenių tyrimai. Menininkė atskleidžia, kad „atsidavimas, pasišventimas“ buvo viena svarbiausių idėjų, mąstant apie kūnų choreografiją jų santykyje su gamta, archeologiniais artefaktais ir pačia priešistorės samprata.
Venecijoje rodomas filmas buvo nufilmuotas kitose dviejose Italijos vietose: Civilizacijų muziejuje Romoje ir Apulijoje, netoli Skalorijos grotos (Grotta Scaloria) – neolito laikų vandens kulto vietovėse, kuriose XX a. 8-ajame dešimtmetyje kasinėjimus vykdė M. Gimbutienė ir kitos archeologės.
Naujai įrengtų paviljono sienų forma nurodo į molinius keramikos indus, nuo seno naudotus ritualuose ir apeigose. Jos padengtos moliu, iškastu Ukmergėje, prie Šventosios upės.
Pasak dr. A. Gelūno, Lietuvos paviljone pristatomas kūrinys, kalbantis apie matrilijiniję, nehierarchinę, nesmurtinę koegzistavimo galimybę, įgija papildomą reikšmę šiandienos geopolitiniame kontekste: „Kultūriniai mainai stiprina ryšius tarp šalių ir kuria pasitikėjimą net sudėtingomis aplinkybėmis. Net ir lietus, lydintis atidarymą, gali būti suprastas kaip palankus animizmo dievybių ženklas – lietus skatina augimą. Tikiu, kad šis projektas prisidės prie ilgalaikio bendradarbiavimo ir kultūrinio atsparumo stiprinimo.“
Savo ruožu F. Mollicone yra viešai pabrėžęs, kad dabartinėmis sąlygomis kyla esminių abejonių dėl agresorių valstybių dalyvavimo kultūriniuose renginiuose. Jo teigimu, tokiose situacijose sudėtinga kalbėti apie laisvą meninę raišką, nes ją gali pakeisti valstybės kontroliuojama reprezentacija, todėl sprendimai dėl dalyvavimo turi būti vertinami itin atsakingai .
Po atidarymo Lietuvos, Latvijos ir Estijos paviljonai inicijavo solidarumo eiseną, skirtą Ukrainos kultūros ir menininkų palaikymui. Eisena, simboliškai sujungusi Baltijos šalių paviljonus, pabrėžė bendrą istorinę patirtį ir įsipareigojimą nuosekliai remti Ukrainą. Baltijos valstybės išreiškia solidarumą su Ukrainos kultūros bendruomene, dirbančia karo sąlygomis, ir kviečia bienalės lankytojus skirti dėmesio Ukrainos menininkų projektams Venecijoje – nacionaliniam paviljonui bei PinchukArtCentre ir Victor Pinchuk Foundation organizuojamai parodai „Still Joy – From Ukraine Into the World“.
Lietuvos paviljono atidarymas vyko bienalę lydinčių kontroversijų kontekste. Sprendimas leisti okupacinę ir teroristinę politiką vykdančioms valstybėms dalyvauti sukėlė tarptautinę kritiką, o dalis meno lauko atstovų ir institucijų išreiškė nepritarimą. Likus kelioms dienoms iki bienalės atidarymo atsistatydino oficiali vertinimo komisija, todėl tradiciniai apdovanojimai – „Auksinis liūtas“ ir specialieji paminėjimai – atidarymo metu nebuvo įteikti.
Kas dvejus metus vykstanti Venecijos meno bienalė – vienas prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje. Šių metų Lietuvos dalyvavimą bienalėje įgyvendina Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. 61-oji Venecijos meno bienalė veiks iki lapkričio 22 d.
