Persijos įlankos įtampa ir epizodiniai laivybos stabtelėjimai Hormuzo sąsiauryje dar kartą parodė paprastą, bet nemalonią tiesą: pasaulio energetikos sistema yra pažeidžiama ne vien todėl, kad nafta baigiasi, o todėl, kad jos tiekimas priklauso nuo kelių labai siaurų „butelio kakliukų“. Užtenka vieno tokio taško, ir kainos pradeda šokinėti, o rinkos reaguoja į kiekvieną naują incidentą.
Energetikos teisės ir rinkų reguliavimo ekspertas, advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris Mindaugas Jablonskis Hormuzo reikšmę vaizdžiai paaiškino skaičiais: per šį sąsiaurį kasdien praplaukia apie 20–25 proc. pasaulyje suvartojamos naftos – maždaug 20 mln. barelių per dieną. Tai prilygtų, pasak jo, trijų kvadratinių kilometrų ežerui, pripiltam metro gylio naftos, ir toks ežeras kasdien iškeliauja tanklaiviais.
Krizės paradoksas: vieni džiaugiasi, kiti ieško išeities
Anot M. Jablonskio, situaciją galima paįvairinti metafora iš gyvūnų pasaulio: artėjant badui, „elitas“ valgo daugiau, o „jaunimas“ siunčiamas ieškoti riešutų kitur – nes jis išradingesnis ir neprisirišęs prie senų įpročių. Panašiai, pasak jo, elgiasi ir energetikos rinkos: kai nafta brangsta, vieni patenkinti, nes jų rezervai pabrango, o kitiems tenka galvoti, ką daryti, kad priklausomybė nuo vieno tiekimo kelio neparklupdytų visos ekonomikos. Europa, anot eksperto, tarsi sako: „Gerai, dar vienas signalas vengti iškastinio kuro.“ Nes būtent tokie sukrėtimai padeda politiniams sprendimams išjudėti greičiau nei dešimtys prevencinių planų, kurių niekas neskuba įgyvendinti, kol nėra krizės.
RED III – direktyva, kuri gali pakeisti žaidimo tempą
Europos Sąjunga turi įrankį, kuris leidžia šią krizę paversti proga. Tai atnaujinta atsinaujinančios energetikos direktyva, vadinama RED III. M. Jablonskio teigimu, RED III dar labiau pakėlė ambiciją mažinti taršą, ypač transporto sektoriuje, kuriame Europa labiausiai priklausoma nuo naftos. Bet svarbiausia – direktyva pripažino, kad tikslai vien tik popieriuje neveiks, jei leidimų išdavimas ir projektų derinimas užtrunka metų metus. Todėl RED III numato pagreitintą procesą: valstybės turi pažymėti teritorijas, kuriose atsinaujinančių išteklių plėtra galėtų vykti sparčiau – ten, kur yra tinklo pajėgumų ir nėra jautriausių saugomų teritorijų. Tokiose zonose leidimų išdavimas turi tapti ne epopėja, o aiškiu procesu su terminais.
„Sausumoje tikslas – vėjo elektrinės statybos leidimus išduoti per dvejus metus, o jūroje – per trejus, nes jūriniai tyrimai ir derinimai sudėtingesni. Lietuvoje RED III jau pradėta įgyvendinti: valstybės narės turėjo parengti „pagreitintos plėtros“ planus ir žemėlapius“, – sako energetikos teisės ekspertas, tik 2026 m. balandžio 23 d. panašu, kad žengta atgal pakeičiant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą. Žemės sklypų savininkai vėl turės galimybę išreikšti savo valią dėl iki 2025 liepos 13 d. jiems pateiktos informacijos apie iki tol planuotas vėjo elektrines. Projektų plėtotojai turės pakartotinai informuoti žemės savininkus, jei šis įstatymas neatsidurs Konstituciniame Teisme, nes įstatymo galia turi būti nukreipta į ateitį, o 2026 m. įstatymo grįžtamoji galia į 2025 m. neleidžiama (lex retro non agit).
Paukščiai nebėra stop ženklas, bet yra sąlygų
Vienas iš jautriausių atsinaujinančios energetikos stabdžių Europoje – aplinkosauginiai ginčai, ypač susiję su paukščių apsauga. M. Jablonskis priminė, kad neretai projektai užstringa dėl pareigos atlikti itin plačius tyrimus.
RED III čia įneša naują požiūrį: pripažįstama, kad statant ir eksploatuojant vėjo ar kitus atsinaujinančios energijos įrenginius retkarčiais gali žūti ar būti sutrikdomos saugomos rūšys. Tačiau jei projektas taiko tinkamas poveikio mažinimo priemones, vykdo stebėseną, o prireikus imamasi papildomų priemonių, toks saugomų rūšių nužudymas ar sutrikdymas neturi būti laikomas tyčiniu. Tai nėra kvietimas ignoruoti gamtą – tai bandymas išvengti situacijos, kai vien dėl formalaus „nulio rizikos“ reikalavimo sustoja visos investicijos. Paprastai kalbant – Europa pasakė, kad aplinkosauga turi būti protinga, o ne paralyžiuojanti.
Kodėl dabar reikia pasinaudoti situacija
Anot Mindaugo Jablonskio, be krizės reformos dažniausiai nejuda. Kai kainos šokinėja, politikai, verslas ir visuomenė staiga ima labai greitai suprasti, kodėl energijos nepriklausomybė nėra vien graži deklaracija. Jo vertinimu, Persų įlankos krizė sudavė reputacinį smūgį tradiciniams iškastinio kuro tiekėjams – ne todėl, kad naftos nebėra, o todėl, kad paaiškėjo jų pažeidžiamumas ir nepasirengimas šalių gynybai. O kai tiekėjas atrodo nepatikimas, atsiranda natūralus poreikis diversifikuoti.
Štai kodėl Europa ir Lietuva turi pasinaudoti susiklosčiusia situacija trimis kryptimis: pagreitinti leidimų išdavimo procedūras realiai, o ne deklaratyviai – tam ir yra RED III; investuoti į vietinę gamybą ir technologijas, kad energijos saugumas reikštų mažiau importo ir daugiau kontrolės, ir užtikrinti, kad projektai būtų plėtojami skaidriai, nes greitis be pasitikėjimo visuomenėje tampa priežastimi stabdyti, o ne spartinti.
Vartotojams svarbus klausimas: ar tai atsilieptų sąskaitoms ir kada? Taip, sako M. Jablonskis, bet ne per naktį.
Pigesnė ir stabilesnė energija atsiranda tada, kai vietinės gamybos dalis yra pakankama, o infrastruktūra ir reguliavimas leidžia ją greitai prijungti. RED III esmė būtent ir yra tempas, o Persų įlankos karas patvirtina priežastį – kodėl tempas svarbus.
M. Jablonskis apibendrina: Europa ir toliau sieks mažinti priklausomybes, o direktyvos logika jau nebe vien „statykime“, bet ir „gamybą ir įrangą perkelkime arčiau namų“, kad mažiau kentėtume nuo importo.
Kitaip tariant, jei šiandien atrodo, kad kažkur toli vykstanti krizė mūsų neliečia, verta prisiminti: kai siauras sąsiauris sustoja, brangsta visas pasaulis. O kai Europa paspartina vėją, saulę ir kitus atsinaujinančius išteklius, ji apsidraudžia nuo tokių šokų. Šį kartą proga yra labai aiški. Klausimas tik vienas: ar ja pasinaudosime, kol dar nevėlu, ar vėl lauksime kito „guzo“.
