Literatūrinės kelionės: lietuvių rašytojų įspūdžiai ir patirtys
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur kelionių kultūra vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę, įdomu pažvelgti į knygų puslapius ir atrasti kitokius kelionių naratyvus, kuriuose vyrauja organiškas, vaizdingas ir savitas pasakojimas. Puikiai tinka Jono Mačiulio-Maironio žodžiai, parašyti laiške kolegai A. Jakštui-Dambrauskui 1899 metais: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus tarp gamtos grožybių.“
Taigi, kur keliavo, kuo žavėjosi ir ką apie keliones rašė lietuvių literatūros klasikai?
Rašytojų kelionės: nuo Brazilijos iki Kuršių nerijos
Lietuvių rašytojų kelionių maršrutai driekiasi nuo Brazilijos iki Kuršių nerijos, nuo pietų Italijos iki šiaurės. Jie aplankė daugybę kraštų, salų, miestų ir miestelių, keliavo automobiliais, traukiniais, jūrų keliais ir lėktuvais (Jurgio Savickio žodžiais). Jų tikslai buvo įvairūs – nuo asmeninių iki visuomeninių, nes daugelis rašytojų turėjo ir kitų pareigų bei interesų. Ir, žinoma, smalsumas pažinti pasaulį!
Maironio lietuvių literatūros muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė straipsnyje „Muziejaus trečiadienis. Kaip keliauti nekeliaujant?“ teigia, kad rašytojai net specialiai leisdavosi į keliones, kad galėtų apie tai rašyti. Pasak jos, XX amžiaus pradžioje buvo įprasta kurti didmiesčiuose, o keliavimo pobūdį veikė gyvenimo tempas, informacijos sklaida ir fotografavimo galimybės. Filologės Aurelijos Mykolaitytės teigimu, „XX a. lietuvių autoriai pirmiausia siekė užrašyti tai, kas jiems buvo visai nežinoma, terra incognita“. Lituanistė priduria, kad tarpukario tekstuose jaučiamas Kuršių nerijos pažinimo džiaugsmas.
Rašytojai naujas patirtis, nuotaikas ir įspūdžius įamžindavo pasakojimais, fotografijomis, knygose, memuaruose, laiškuose ar periodinėje spaudoje. Kai kurie kūrė vietovių įkvėptą poeziją, apybraižas ir eilėraščius. Taip lietuvių literatūra praturtėjo įvairiais kelionių tekstais, kurie gali būti laikomi savotiškomis programomis ekskursantams.
Ne visiems sekėsi rašyti apie keliones vienodai gerai. Kai kurie autoriai buvo savikritiški, o recenzentai ne visada pritarė jų darbams. Literatūrologo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus teigimu, kelionės aprašymas turėtų atskleisti lankomos vietovės kultūrinį, religinį ar ekonominį aspektą, o ne tik nuotykius. Pavyzdžiui, Antanas Vaičiulaitis, vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų ir literatūros kritikų, Petro Babicko įspūdžius knygoje „Brazilija. Vaizdai, žmonės, nuotykiai“ (1951) pavadino nenuosekliais, teigė, kad per daug vartojama portugališkų išsireiškimų, kurie ima įkyrėti, tačiau pripažino, kad tai gali būti vertingas dokumentas ateičiai. Antanas Vienuolis laiške laikraščio redaktoriui Icchokui Gurvičiui prisipažino, kad yra labai pavargęs ir nenori skubotai spausdinti prastų tekstų apie savo keliones. Tačiau Juozo Pronskaus 1924 m. feljetonas „Lietuvos Sachara. Kuršių Užmaris“, anot istorikės Nijolės Strakauskaitės, gali būti vertinamas kaip pažintinis vadovas po Kuršių neriją. Pažintinė funkcija geriausiai atspindi tokio pobūdžio aprašymų prasmę, tačiau tai nesumažina kitų tekstų ir leidinių vertės.
Kelionių literatūros lobynas
Išleista nemažai knygų šia tema. Tarp jų – Antano Vaičiulaičio „Italijos vaizdai“ (1949) ir literatūrinį apdovanojimą pelniusi „Nuo Sirakūzų lig šiaurės elnio“ (1937), Juozo Tumo-Vaižganto kelionių pasakojimai, publikuoti jo raštų tomuose „Kelionės“ (VIII t., 1997) ir „Kelionių vaizdai Galicijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje“ (XVII t., 1931). Antano Vienuolio palikimas taip pat reikšmingas: knygoje „Į svetimus kraštus“ (1930) jis aprašo savo viešnagės Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat „Laiškai iš Paryžiaus“ (1937), „Laiškai iš Suomijos“ (1938) ir kt. Jurgis Savickis daug keliavo po Europą automobiliu ir apie tai parašė ne vieną knygą, pavyzdžiui, „Atostogos“ (1928) ir „Kelionės“ (du tomai, 1938). Petro Babicko apybraiža „Gintaro krantas“ (išleista 1932, 1938, 1958 metais) gimė po kelionių Lietuvos pajūriu pėsčiomis, o po viešnagės Graikijoje atsirado „Elada“ ir kt. Tai tik nedidelė dalis šio žanro archyvo. Vaižgantas, Vienuolis ir Sruoga rašė ir laikraščiams.
Kiekvienas autorius savaip stengėsi supažindinti skaitytojus su lankomos vietos kraštovaizdžiu ir atskleisti jo niuansus. Tekstuose atsispindėjo ne tik gamtos vaizdai, bet ir politikos, istorijos, architektūros bei paveldo akcentai. Kai kurie atkreipė dėmesį į paprastus dalykus – kaimus ir kelių kokybę, gatves ir miškus, sodus ir darželius, duonos riekes ir vyną, moterų skrybėles ir žmonių mentalitetą bei viską, kas nepraslydo pro rašytojo akis. Vaižgantas, dalyvavęs Žalgirio mūšio 500 metų sukakties minėjime Krokuvoje, aprašė ne tik miestą, bet ir žolynais puoštus namus, netgi orą, o Babicko regėti vaizdai atliepia Bolivijos gatvių tamsumą, Buenos Airių gatvelių šilumą ir Italijos dangaus žydrynę. Jurgis Savickis romantiškai aprašė po žiemos bundantį Lietuvos dangų, kuris atrodė lyg ką tik didysis tapytojas būtų padėjęs teptuką. Net Sigitas Geda yra sakęs, kad Šveicarijos vaizdinys jo sąmonėje susiformavo būtent iš Maironio eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“.
Kelionių patirčių mozaika
„Saulė už Alpių leidos sustingus; / Varpai Liucernos / Dievui aukojo darbus vargingus / Žmogaus ir gamtos“, – šiais žodžiais prasideda garsusis Maironio eilėraštis. Šveicarija įkvėpė poetą eilėms. Tiesa, apie keliones Maironis rašė ir laiškuose. Viename jų kunigui Juozui Budrikui jis užsiminė, kad norėtų aplankyti Tenenus (Tauragės apskr.), bet Dievas žino, kaip čia bus. Vis dėlto Maironis turėjo progų pasisvečiuoti kitose šalyse. Aldona Ruseckaitė rašo: „Gyvendamas Peterburge Maironis bičiuliavosi su Jadvygos ir Antano Smilgų šeima, tad kartu buvo nukeliavę į Suomiją, Latvijon į Jūrmalą, taip pat lankėsi Italijoje, pabuvojo Romoje, Vokietijoje. O grįžus iš Peterburgo į Lietuvą ir 1909 m. tapus Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, radosi daug finansinių rūpesčių.“ Viename laiške Maironis apgailestauja, kad jau devyniolika metų negali išvykti į užsienį dėl skolų ir pinigų trūkumo.
O štai poligloto Jurgio Savickio situacija buvo visiškai priešinga – jam rūpėjo tik keliauti ir studijuoti žemėlapius. Jo žmona leisdavo jam vienam leistis į keliones. Svarbiausia – gerai apžiūrėti automobilį, nes kelionės ilgos. Savickis jas aprašinėjo šmaikščiai ir metaforiškai: Farerų salų kalbos dialektą palygino su rokiškėnų, o Albanijos vėliavos erelis, Jurgio akimis, tesaugo konsulato įstaigą, mat konsulas, atstovaujantis tai šaliai, niekada nėra čia buvęs. Savickis knygas dažniausiai leisdavo savo lėšomis, tačiau viename laiškų kreipėsi į Liudą Girą su prašymu, kad šis pažiūrėtų jo parengtą 150 puslapių kelionių tekstą su iliustracijomis ir galbūt išleistų knygą. Be to, autorius mėgo skaityti kitų įspūdžius ir laikė keliones savišvietos reikalu.
Vaižgantas taip pat turėjo savitą požiūrį į keliones. Jis pabrėžė kalbų mokėjimo svarbą – juk išmokus anglų ir vokiečių kalbas, galima išmaišyti visą pasaulį. Juozas Tumas siūlė jaunimui taip ir padaryti. Paties Vaižganto kelionės į kitas šalis buvo susijusios su visuomeniniais tikslais, tačiau tai netrukdė jam vaizdžiai aprašyti įspūdžių, atkreipiant dėmesį į smulkiausias detales. Tekste „Kelionė Okeanu“ preciziškai užfiksuotos kiekvieną dieną nuplauktos jūrmylės. Taip pat smulkiai aprašytas valgymas garlaivyje – esą, gavo gerti prastos kavos, greičiausiai net ne su karvės pienu, o kanapių. Arbata irgi buvo neskani, matyt, paruošta iš šiaudų. Vaižganto aprašymai yra publicistiniai, be pagražinimų ir idealizavimo. Jis pasižymėjo savitu požiūriu į daugelį dalykų. Pavyzdžiui, Ameriką apibūdino kaip jauną kraštą, turintį tik pinigo dvasią. Vis dėlto, Vaižganto nuomone, kelionė kartais žmogų išmoko kitaip pažvelgti į paprastus dalykus. Pats ėmė labiau vertinti žmogaus fizinį darbą, kai Sautamptone prie Lamanšo sąsiaurio pamatė, kaip darbininkai anglis iš vagonų pila pintinėmis. „Kas ta šienapjūtė!“ – stebėjosi rašytojas.
Antano Vienuolio nuomone, keliavimo malonumą reikia jausti, net jei trūksta lėšų. „<…> kai atsimeni, žmogus, kiek užmokėjai už naktigultą, pietus, karolius ir kitus menkniekius, ir kai pamanai, kad dar reikės mokėti ir už gondolą, ir už barkarolę – už dainą, ir už žibintus, ir dar arbatai duoti, – tai regis, lyg kad tau ant ausies „Verkit aniuolai“ [Dievo pasiuntiniai – J. K.] giedotų!“ – rašė jis. Kūrėjas buvo įsitikinęs, jog, nepaisant skirtumų, laikysenos, įvaizdžių ir stereotipų, šalį reikia „iščiupinėti iki paskutinio siūlelio“. Vienuolis apkeliavo daug valstybių. Italija ir Prancūzija jam pasirodė tingios ir persmelktos nuobodulio, bet sužavėjo Austrija ir Vokietija. Kadangi kalnuotos vietovės buvo ne vieno rašytojo svajonė, Antanas irgi siekė ten nuvykti. Nors Karpatų taip ir neaplankė, Alpės jam paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.
Nenuspėjamąjį Balį Sruogą taip pat žavėjo kalnai, kurie įkvėpdavo kūrybai ir gyvenimui – jis juos vadino neapčiuopiamomis erdvėmis. Kartą pasiklausęs istorijos apie Kaukazą, jis nusprendė ten nuvykti. Ir nuvyko. Rašytojas vesdavo ekskursijas studentams ir pasirūpindavo visais reikiamais dalykais – nuo vizų iki alpinizmo leidimų. Keliaudamas nuotykiais, akimirkomis ir išbandymais dalijosi laiškuose su būsima sutuoktine Vanda Daugirdaite. Viename laiškų bičiulei, muziejininkei Valerijai Čiurlionytei, jis rašė: „Vakar visą dieną valkiojaus po kalnus ir tyčia užsirioglinau ant aukšto kalno. <…> Iš karto rėkiau, paskui šokinėjau, o paskui atsiguliau ant kalno saulėj ir gulėjau.“ Į Alpes Sruoga kartą kopė su kitu rašytoju Juozu Pronskumi, o įspūdžius nusakė kaip dar pašėlusius nei Kaukaze.
Antanas Vaičiulaitis, kritikavęs Jurgio Savickio rašymo stilių, pats buvo tikras eruditas ir žodžio estetas. Beje, abu turėjo slapyvardžius: Savickis – Rimošiaus, o Vaičiulaitis – Aug. Raginio. Keliavo studentaudamas. Štai ką jis pasakoja skyriuje „Dvi latomijos Sirakūzuos“: „Už šv. Jono katakombų, už amfiteatro griuvėsių ir už aukų stalo, kurį minėjau, rasime antrąją Sirakūzų latomiją – Rojaus latomiją. Ji nėra tokia niūri nė laukinė, kaip jos kapuciniškoji bičiulė. Ji primena ir paprastus, kasdieninius darbus, nes anoje grotoje, iš kurios skliautų capsi sodrus vanduo, prie to sustingusio klano buvo įsimetę Sirakūzų amatininkai – virvių sukėjai. Bet ne dėl jų čia atėjau, tik dėl Dioniso Ausies: tai grota, savo pavidalu primenanti arklio ausį – nežmoniškai ilga ir aukšta šitoji ausis.“ Aprašyta vietovė pasižymi puikia akustika. Anot legendų, Dionisas I iš Sirakūzų minėtoje grotoje kalindavo savo priešus ir klausydavosi jų aimanų. Pavadinimą suteikė garsusis Baroko epochos italų dailininkas Caravaggio’as. Taigi, galima sakyti, kad Vaičiulaičio tekstai, kupini istorinių, kultūrinių ir kitų žinių, atspindi turiningą keliavimą, o ne, literatūrologo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus žodžiais tariant, bastymąsi.
Ir išties, kur tik nebūta, ko tik nepatirta ir neaprašyta. Norisi pasukti prie kelionių Lietuvoje, Kuršių nerijos link. Iš tekstų apie ją būtų galima sudaryti literatūrinę kelionių Bibliją, kuriai įvairūs autoriai kūrė po eilutę dar nuo Liudviko Rėzos laikų. Juozas Pronskus įdėjo didelį indėlį, nes jis šį kraštą buvo išmaišęs skersai išilgai, todėl aprašė ne tik gamtą ir žmones, bet ir keltų maršrutus, krautuvėlę, paštą, vaistinę, viešbučius ir nuomojamus namus. Autorius atkreipė dėmesį į Nidą, Juodkrantę ir Smiltynę kaip kurortines vietas. 1926 m. laikraštyje „Lietuvos žinios“ publikuotame tekste „Lietuvos Sachara – Kuršių Užmaris: Lietuvos ligonių ir ekskursijų rojus“ (aut. nežinomas) ekskursantai buvo raginami aplankyti Kuršių neriją ir paskaityti apie J. Pronskaus aprašyto krašto, vadinto Užmariu, grožybes. Petras Babickas, kuris Kuršių neriją buvo įsimylėjęs, Neringą savo tekstuose piešė gražiausiomis spalvomis ir epitetais. Jam tai buvo muzikos kūrinys, svajonių sapnas, gintaro klodai, bet kartu ir nykstančių žvejų dainų kraštas, po smėliu palaidoti kaimai. Rašytojas manė, kad kaip arabai lanko šventą Meką, taip kiekvienas lietuvis turėtų aplankyti Neringos karalystę.
Apibendrinant
Tarptautiniame socialinių diskusijų forume „Quora“ kyla klausimas, kas įdomiau – skaityti kelionių literatūros klasiką, mėgautis socialinėse medijose besivaržančiais vietovių vaizdais ar keliauti pačiam? Rodos, viskas įkvepia. Tačiau kartais norisi paklaidžioti tais pačiais takais, apie kuriuos rašė vienas ar kitas autorius, net jei tai buvo seniai. Kaip Antanui Vaičiulaičiui – tyrinėti akmenimis grįstas itališkas gatveles, gėrėtis Boso regionu Prancūzijoje, kaip Jurgiui Savickiui, arba pasiduoti šveicariškai esybei, kaip Maironiui. Paieškoti Šveicarijos viduryje įsispraudusio Rigi Kulm kalno, kuriam rašytojas dedikavo eiles, arba pasivaikščioti Liucernos ežero pakrante, klausantis miestelio bažnyčių varpų gausmo.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas kultūros ir meno žurnale „Nemunas“ (2025, Nr. 3).
Bendradarbiaudami su legendiniu „Nemuno“ žurnalu, skatiname kauniečius domėtis kultūros ir meno pasaulio asmenybėmis. Daugiau turinio skaitykite čia.
