Nuo liepos 19 d. visoje Europos Sąjungoje įsigaliojo draudimas naikinti neparduotus drabužius, jų aksesuarus ir avalynę – jų nebegalima nei deginti, nei vežti į sąvartynus. Lietuvoje už šio reikalavimo pažeidimus siūloma skirti baudas nuo 1 iki 5 tūkst. eurų, o piktybiškai jo nevykdantiems – iki 10 tūkst. eurų, nors, kaip pripažįsta teisininkai, kol kas nėra iki galo aišku, kaip naujoji tvarka bus taikoma praktiškai.
Draudimas kol kas galioja tik didelėms įmonėms
Draudimas įvestas pagal 2024 m. priimtą ES Tvarių gaminių ekologinio projektavimo reglamentą (ESPR). Jis taikomas ne visiems tekstilės gaminiams, o tik drabužiams, jų priedams ir avalynei, tačiau apima visą tiekimo grandinę. „Ir prekiautojai, ir tiekėjai, ir gamintojai bei importuotojai – tai paliečia tikrai didesnę skalę įmonių“, – sako advokatų kontoros „WIDEN“ teisės patarėja Vitalija Uzialaitė.
Šiemet reikalavimai galioja tik didelėms įmonėms, atitinkančioms bent du iš trijų kriterijų: 250 ir daugiau darbuotojų, metinės pajamos virš 50 mln. eurų arba 43 mln. eurų balansinio turto vertė. Vidutinio dydžio įmonėms nuostatos pradės galioti nuo 2030 m., o smulkiajam verslui terminų kol kas nenustatyta. Draudimo laikymąsi prižiūrės ir baudas skirs nacionalinės institucijos, o mažos ir mikroįmonės nuo atskaitomybės reikalavimų atleistos.
Vietoje naikinimo įmonės neparduotus gaminius pirmiausia privalo bandyti parduoti, pavyzdžiui, su nuolaidomis, paaukoti labdarai ar socialinėms įmonėms arba paruošti pakartotiniam naudojimui – taisyti, atnaujinti ar perdirbti. Europos Komisijos vertinimu, Europoje sunaikinama 4–9 proc. visų rinkai pateiktų tekstilės gaminių dar nė karto jų nepanaudojus – nuo 264 tūkst. iki 594 tūkst. tonų tekstilės per metus.
Naikinti leidžiama tik išimtiniais atvejais ir su dokumentais
Pramonės atstovų prašymu Europos Komisija numatė išimtis: naikinti leidžiama gaminius, kurie pagal saugos reikalavimus pavojingi, netinkami naudoti pagal paskirtį, sugadinti, techniškai netvarkingi ar pažeidžiantys intelektinės nuosavybės teises.
„Tokiais atvejais galima naikinti, bet įmonės turi dokumentuoti ir atlikti bandymus bei tyrimus, dokumentus, įrodymus, kad, tarkime, buvo išnaudotos visos priemonės. Tuos dokumentus turi saugoti ne mažiau kaip penkis metus“, – aiškina V. Uzialaitė. Be to, informaciją apie sunaikintų gaminių kiekius įmonės turės kartą per metus skelbti savo interneto svetainėse.
Kaip draudimas bus įgyvendinamas praktiškai, kol kas neaišku – daug nuostatų, pasak V. Uzialaitės, formuosis tik jį taikant. „Priemonių tikrai bus daugiau ir tai palies daugiau gaminių, tad tikrai bus įdomu žiūrėti, kaip praktikoje bus. Tai daug kam bus nauja, bet iš esmės tai yra labai konkretus reikalavimas, priemonė“, – sako teisininkė.
Lietuvos gamintojai didesnio poveikio nesitiki
Lietuvoje veikiančios įmonės, kurioms draudimas jau galioja, teigia, kad jų veiklai jis didesnės įtakos neturės. „Stengiamės pagaminti tiek, kad likučių tikrai liktų nedaug ir, aišku, be jų visai apsieiti negalime. Jei ir turime – juos labai sėkmingai parduodame per akcijas savo parduotuvėse“, – tikina „Utenos trikotažo“ generalinė direktorė Nomeda Kaučikienė.
Kai kurios bendrovės drabužių tvarumu rūpinasi pačios. „Šiai dienai turime partnerius, su kuriais kartu surenkame mūsų prekinio ženklo drabužius. Suteikiame mainais į tai simbolinę nuolaidą, o tuomet perduodame mūsų partneriams, kurie toliau paruošia drabužius antriniam naudojimui, perdirba į žaliavas ir panašiai“, – pasakoja „Audimas Brand“ generalinė direktorė Daiva Šulienė.
Lietuviai išmeta gerokai daugiau tekstilės nei ES vidurkis
ES kasmet išmetama apie 5 mln. tonų drabužių ir avalynės – apie 12 kg vienam gyventojui. Lietuva šį vidurkį gerokai lenkia: vienam gyventojui čia tenka daugiau nei 17 kg išmetamų tekstilės gaminių, o iš viso per metus šalyje susidaro apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų.
Atliekų tvarkytoja „Ecoservice“ iš aptarnaujamų tekstilės konteinerių visoje Lietuvoje per metus surenka apie 7 tūkst. tonų tekstilės – apie 19 tonų per dieną, neskaitant savaitgalių, nurodo bendrovės tekstilės rūšiavimo verslo direktorė Rasa Guobė. Anot jos, ne visa surinkta tekstilė tinkama perdirbti: „Mes tekstilės sraute, kurią išmeta gyventojai, pastebime tendenciją pirkti greitą madą, t. y. drabužiai, kurie netinka nei pakartotiniam panaudojimui, nei perdirbimui.“
