Nors skolininko bankrotas dažnai asocijuojasi su minimalia galimybe susigrąžinti skolą, kreditoriams svarbu žinoti, kad pasyvumas nėra vienintelis pasirinkimas. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos duomenimis, 2026 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvoje pradėta 260 įmonių bankroto procesų, o bendras kreditorių reikalavimų patenkinimas baigtuose procesuose siekė tik 9,6 proc. (kitų privačių kreditorių grupėje – 1,5 proc.). Tai pabrėžia, kad teismo patvirtintas finansinis reikalavimas negarantuoja pinigų susigrąžinimo.
Advokatų kontoros „Glimstedt“ asocijuotasis partneris ir nemokumo administratorius dr. Justas Sakavičius akcentuoja, kad norint išsaugoti galimybę atgauti skolą, kreditorius turi veikti aktyviai: domėtis, kur dingo turtas, kokie sandoriai sudaryti prieš bankrotą, ar administratorius išnaudojo visas priemones ir ar vadovų veiksmai nepadarė žalos kreditoriams.
Pirmas žingsnis – reikalauti informacijos
Kreditorius turi teisę gauti informaciją ne tik apie nemokumo proceso eigą, bet ir apie bankrutuojančios įmonės finansinę būklę. Svarbu nepasitenkinti formaliais administratoriaus atsakymais ir, remiantis teismų praktika, reikalauti duomenų apie įmonės veiklą bei sandorius. Jei finansinėse ataskaitose buvo matyti turto (pvz., prekių atsargų, įrangos, transporto priemonių, programinės įrangos, pirkėjų skolų), o po bankroto bylos iškėlimo jo nebeliko, verta klausti, kokiu pagrindu ir sąlygomis juo buvo disponuojama.
„Svarbu išsiaiškinti, kam, kada, kokiu pagrindu ir už kokią kainą turtas buvo parduotas, perduotas, nurašytas ar kitaip išimtas iš įmonės apskaitos. Tokiais atvejais gali būti reikalingi banko sąskaitų išrašai, didžiosios knygos duomenys, ilgalaikio turto apskaitos dokumentai, atsargų judėjimo duomenys, debitorių sąrašai ir sutartys su susijusiais asmenimis“, – teigia advokatas.
Kai vien bendros informacijos nepakanka – kreditorius turi teisę į įmonės veiklos patikrinimą
Jei kyla įtarimų, kad turtas prieš bankrotą galėjo būti perleistas susijusiems asmenims, veikla perkelta į kitą bendrovę ar sudaryti kreditoriams žalingi sandoriai, vien bendro pobūdžio informacijos gali nepakakti. Tokiais atvejais kreditorius įgyja teisę susipažinti su įmonės veikla pagal specialią įstatyme numatytą tvarką, gavęs teismo leidimą.
Ši priemonė turi būti siejama su konkrečiu tikslu: galimu sandorio ginčijimu, kreditorių susirinkimo sprendimo skundimu ar tyčinio bankroto inicijavimu. Prieš kreipiantis į teismą, būtina gerai pasiruošti: apsibrėžti tikrinamą laikotarpį, žinoti konkrečius įmonei vadovavusius asmenis, įtartinus sandorius, įvardinti dingusį ar nenaudingai perleistą turtą ir įtarimų keliančias finansines operacijas. Taip pat svarbu turėti kompetentingų asmenų (pvz., advokatų, auditorių) komandą, kuri atliks tikrinimą.
Tyčiniam bankrotui įrodyti yra keliama gana aukšta kartelė
Surinkta informacija gali būti pagrindas inicijuoti įmonei ir jos vadovams tyčinio bankroto procedūrą, jei turtas buvo perleistas susijusiems asmenims, veikla perkelta į kitą bendrovę ar vadovas ilgą laiką nevykdė pareigų. Tačiau tyčinis bankrotas nėra konstatuojamas vien dėl vėlavimo inicijuoti bankrotą, netvarkytos apskaitos ar sudaryto nenaudingo sandorio. Būtina pagrįsti ryšį tarp sąmoningai blogo valdymo ir įmonės nemokumo arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
„Ypač atidžiai vertinamos situacijos, kai veikla galėjo būti perkelta į kitą įmonę. Tokiu atveju svarbu ne tik formalūs akcininkų ar vadovų ryšiai, bet ir tai, ar į kitą bendrovę perėjo darbuotojai, klientai, įranga, prekių atsargos, programinė įranga, domenai ar kiti veiklai tęsti reikalingi ištekliai“, – akcentuoja dr. J. Sakavičius.
Jei susiduriama su administratoriaus neveiklumu – galima reikšti netiesioginį ieškinį
Bankroto administratorius privalo siekti susigrąžinti įmonei priklausantį turtą. Jei jis nepagrįstai nesiima veiksmų (pvz., negrąžinama įmonei priklausanti paskola susijusiam asmeniui), kreditorius gali svarstyti pareikšti netiesioginį ieškinį įmonės vardu. Prieš tai būtina įvertinti ekonominę pusę: pagal netiesioginį ieškinį priteistas turtas atitenka bankrutuojančiai įmonei ir papildo bendrą turto masę, todėl verta įvertinti ne tik teisinę perspektyvą, bet ir atsakovo mokumą, bylinėjimosi kaštus bei realią naudą konkrečiam kreditoriui.
Ar galima žalą prisiteisti tiesiogiai iš vadovo?
Vien nepatenkintas finansinis reikalavimas nesukuria teisės reikalauti žalos tiesiogiai iš buvusio vadovo ar akcininko. Tiesioginis kreditoriaus ieškinys vadovui galimas, kai neteisėti veiksmai buvo nukreipti būtent į konkretų kreditorių (pvz., jam pateikta klaidinga informacija, nuslėpta tikroji finansinė padėtis, jis buvo suklaidintas sudarant sutartį ar turtas buvo išimtas siekiant išvengti atsiskaitymo). Kita galimybė atsiranda, kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatomas jį sukėlęs asmuo – tuomet kreditorius gali individualiai reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo asmens.
Buvimas pasyviam bankroto procese turi savo kainą
Pasyvumas bankroto procese nėra gera strategija, jei siekiama atgauti bent dalį savo reikalavimo. Kuo anksčiau kreditorius pradeda rinkti informaciją, sisteminti dokumentus ir vertinti galimus veiksmus, tuo didesnė tikimybė nepraleisti svarbių galimybių atgauti skolą. „Pasyvus laukimas brangiai kainuoja: prarandami dokumentai, sunkėja aplinkybių atkūrimas, keičiasi turto valdytojai, gali būti praleisti teisių gynimo terminai. Bankroto procese kreditoriaus galimybes dažnai lemia ne vien reikalavimo dydis, bet ir greitis: kaip greitai jis gauna informaciją, kaip tiksliai pasirenka priemones ir ar laiku imasi veiksmų“, – sako advokatas.
