Autorius: Raul Eamets, banko „Bigbank“ vyriausiasis ekonomistas
Lietuvoje registruota 141,6 tūkst. bedarbių ir 22,5 tūkst. laisvų darbo vietų. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sprendimas paprastas – suvesti ieškančius darbo ir darbuotojų pasiūlą – darbo rinka nėra socialinis tinklas, kuriame pakanka abipusio susidomėjimo.
Darbo rinkoje – struktūrinė problema
Liepos 1-ąją Lietuvoje registruotas nedarbas siekė 7,7 proc., per metus sumažėjęs 0,7 procentinio punkto. Birželį įsidarbino 17,4 tūkst. Užimtumo tarnybos klientų, o bendras apdraustųjų skaičius išaugo iki 1,47 mln. šalyje nėra darbo rinkos krizės ženklų. Didelė problema yra struktūrinis neatitikimas: darbo vietos sukuriamos ne ten, kur gyvena potencialūs darbuotojai, arba joms reikalingi visai kiti gebėjimai, nei tuos, kuriuos žmonės turi.
Galime turėti tekstilės sektoriaus darbuotojų perteklių ir tuo pat metu jausti programuotojų, mokytojų, gydytojų ar suvirintojų stygių. Remiantis Užimtumo tarnybos duomenimis, birželį tarp paklausiausių profesijų buvo pardavėjai, virėjai, vairuotojai, valytojai, suvirintojai, statybos darbuotojai ir įvairių įrenginių operatoriai.
Dalis šių pozicijų yra prastai apmokamos, o darbuotojų kaita paprastai būna labai didelė. Be to, kai kurios iš šių specialybių reikalauja labai specifinių įgūdžių ir kvalifikacijos, pavyzdžiui, gydytojai ar statybininkai. Tuo pat metu, atrodo, kad dirbtinis intelektas mažina darbo vietų skaičių tarp žemesnės kvalifikacijos tarnautojų (buhalterių, asistentų ir pan.). Tai yra tipiška struktūrinio nedarbo problema.
Praktiškai žmogus, netekęs administracinio darbo viename regione, negali kitą rytą tapti elektriku kitame mieste. Persikvalifikavimas užtrunka, persikraustymas kainuoja, o būsto kainų skirtumai tarp didmiesčių ir regionų daliai žmonių mobilumą paverčia ne sprendimu, bet papildoma problema.
Nedarbo išmokų sistemos pokyčiai yra sveikintini
Nuo liepos mėnesio keičiasi ir nedarbo išmokų sistema. Kad žmogus įgytų teisę į išmoką, dabar būtinas bent 12 mėnesių nedarbo draudimo stažas per pastaruosius 24 mėnesius, o ne per 30 mėnesių, kaip buvo anksčiau. Pakartotinai visą išmoką bus galima gauti tik sukaupus naują 12 mėnesių stažą. Kartu minimali mėnesio išmoka padidinta iki 370 eurų, o pirmus tris mėnesius kintamoji jos dalis sieks 45 proc. ankstesnių draudžiamųjų pajamų, vėliau mažės iki 35 ir 25 procentų.
Taigi, sistema tampa dosnesnė pirmaisiais nedarbo mėnesiais ir geriau apsaugo mažiausiai uždirbančius asmenis, tačiau aiškiau reikalauja, kad tarp dviejų nedarbo laikotarpių žmogus būtų realiai grįžęs į darbo rinką.
Vis dėlto nereikėtų tikėtis, kad vien naujos taisyklės panaikins nedarbą. Tyrimai rodo, kad ilgesnė išmokų mokėjimo trukmė gali ilginti nedarbo laikotarpį, tačiau galutinį rezultatą lemia ir darbo pasiūla, kvalifikacija, mobilumas bei darbo paieškos reikalavimai.
Vyresniųjų problemų pakeitimai neišsprendžia
Ypač sudėtinga padėtis yra vyresnio amžiaus žmonių. Liepos pradžioje 50 metų ir vyresni asmenys sudarė 39,5 proc. visų registruotų bedarbių, o 26,1 tūkst. žmonių buvo ilgalaikiai bedarbiai. Vyresni darbuotojai dažniau susiduria su sveikatos apribojimais, sunkiau ryžtasi keisti profesiją ir ne visada gali persikelti paskui darbo vietą.
Todėl priešpensinio amžiaus žmonėms išmokos mokėjimas dabar gali būti pratęstas iš viso šešiais mėnesiais, jeigu jie turi bent 20 metų pensijų socialinio draudimo stažą. Tai logiškas sprendimas šalyje, kurioje vyresnio amžiaus žmonių užimtumas ir taip yra aukštas, tačiau dalis jų dirba ne savo noru, o dėl finansinės būtinybės.
Jaunimo bėda kitokia
Liepos pradžioje Užimtumo tarnyboje buvo registruota 14 tūkst. 16–24 metų jaunuolių. Jiems trūksta patirties, tačiau keičiasi ir jų lūkesčiai: dalis jaunimo nenori dirbti sunkų fizinį, pamaininį ar menkai apmokamą darbą, bet tikisi lankstumo ir gero atlygio nuo pirmos dienos.
Tuo pat metu dirbtinis intelektas pradeda mažinti paprastų pradinių biuro pozicijų poreikį. Užduotys, kurias anksčiau atlikdavo praktikantai ir asistentai – pvz., rengdavo santraukas, tvarkydavo dokumentus ar korespondenciją, – vis dažniau automatizuojamos. Taigi, jaunam žmogui įžengti į „baltų apykaklių“ darbo rinką gali tapti sunkiau net ir turint diplomą.
Darbuotojų spragas vis dažniau užpildo užsieniečiai, ypač transporto, statybos ir gamybos sektoriuose. Tai kartu yra ekonomikos stiprybės ir demografinio silpnumo ženklas. Tačiau pigios darbo jėgos importas negali tapti ilgalaike produktyvumo politika: jei darbuotoją visada galima atsivežti, įmonei mažiau apsimoka automatizuoti procesus, kelti atlyginimus ar investuoti į darbuotojų kompetencijas.
Todėl svarbiausias Lietuvos uždavinys nėra kuo labiau sumažinti išmokas ar priversti žmogų priimti pirmą pasitaikiusį darbą. Reikia greitesnio persikvalifikavimo, geresnio susisiekimo regionuose, būsto mobilumo priemonių ir didesnių investicijų į automatizaciją.
Kitaip daliai žmonių darbas iš tiesų taps ne pasirinkimu, o dilema: pasirinkti netinkamą ir menkai apmokamą darbo vietą arba prarasti finansinį saugumą, nors jų gebėjimų ekonomikai galėtų reikėti visai kitur.
