Palangos Vytauto gatvėje veikiančiame Jono Šliūpo muziejuje rengiama nauja nuolatinė ekspozicija: joje bus atkurtas istorinis burmistro darbo kabinetas, o buvusiame miegamajame lankytojams ketinama pateikti 33 išskirtinius visuomenės veikėjo biografijos faktus.
Atnaujintoje viloje dar laukiama nuolatinės ekspozicijos
Muziejus įsikūręs XIX amžiaus pabaigos medinėje viloje, pastatytoje Palangą valdžiusių grafų Tiškevičių užsakymu. 2023 metais pastatas buvo visiškai atnaujintas, atkurtos autentiškos jo detalės, tarp jų – veranda.
Šiame name Jonas Šliūpas gyveno 1931–1944 metais. Viename iš kambarių buvo jo darbo kabinetas, kurį galima laikyti pirmuoju Palangos burmistro kabinetu. Šliūpas čia priimdavo miestiečius – šeimos namų durys palangiškiams buvo atviros.
Sovietmečiu pastatas buvo naudojamas įvairioms reikmėms: jame veikė lopšelis-darželis, kultūros namai, kurorto inspekcija ir švietimo skyrius. Jono Šliūpo memorialinis muziejus čia atidarytas 1989 metais.
Muziejininkas Mindaugas Surblys pasakojo, kad naujojoje ekspozicijoje bus ne tik atkurtas burmistro kabinetas, bet ir eksponuojamos su Šliūpu susijusios muziejinės vertybės. Buvusiame jo miegamajame numatyta pristatyti 33 biografijos faktus.
Šis skaičius pasirinktas neatsitiktinai: pasak M. Surblio, Šliūpas buvo tvirtą stuburą turėjęs žmogus, o žmogaus stubure yra 33 slanksteliai. Ekspoziciją tikimasi įrengti 2026 metų pabaigoje arba 2027 metų pradžioje. Rugpjūčio 9 dieną oficialiame muziejaus puslapyje dar buvo skelbiama, kad nuolatinė ekspozicija neįrengta.
Kol vyksta pasirengimas, pastate rengiamos laikinos parodos. Buvusiame Šliūpo miegamajame buvo pristatoma Lietuvos partizanams skirta paroda, o lauke eksponuojami jo gyvenimą pasakojantys komiksai ir karikatūros.
Gretimą kambarį Šliūpų šeima tarpukariu nuomojo kurorto gydytojui. Šis faktas rodo, kad patalpų nuoma Palangoje buvo svarbus verslas ir prieš maždaug šimtmetį.
Jaunas „Aušros“ redaktorius pakeitė leidinio kryptį
Iš Šiaulių krašto katalikiškos šeimos kilęs Šliūpas mokėsi Mintaujos gimnazijoje dabartinėje Latvijoje. Tą pačią mokyklą lankė ir keturi būsimi Latvijos, Lenkijos bei Lietuvos prezidentai. Už anticarinę veiklą Šliūpas vėliau buvo pašalintas iš Sankt Peterburgo universiteto.
1883 metais, būdamas 22 metų, jis tapo pirmojo tautinio lietuvių mėnraščio „Aušra“ redaktoriumi ir šį darbą dirbo iki 1884-ųjų. Jonui Basanavičiui gyvenant Bulgarijoje ir negalint nuolat rūpintis leidiniu, Šliūpas perėmė didelę dalį redagavimo.
Tačiau jis ne visuomet siųsdavo Basanavičiui straipsnius galutinai suderinti. Šliūpas veikė savarankiškiau, o „Aušroje“ sustiprino visuomeninių, socialinių ir laisvamaniškų idėjų kryptį.
Mėgindamas gauti leidimą „Aušrą“ leisti legaliai, Šliūpas pateko į valdžios nemalonę ir 1883 metais pasitraukė į Prūsiją. Nuo 1884 iki 1919 metų jis gyveno Jungtinėse Valstijose.
Su būsima žmona Liudvika Malinauskaite-Šliūpiene jis parengė vieną pirmųjų lietuviškų elementorių „Abėcėla ir taip mokintuvė dėl vaikų“. Knygoje vaikai buvo mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir pažinti pasaulį.
Eglės slapyvardžiu pasirašinėjusi Liudvika buvo vienintelė moteris, kurios eilėraščius ir korespondenciją spausdino „Aušra“. Ji laikoma pirmąja lietuvių poete ir prozininke, taip pat lietuviško teatro JAV pradininke.
1890 metais Šliūpas išleido „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“ – pirmąją lietuvių literatūros istoriją. Iš viso jis paskelbė daugiau kaip 70 įvairių veikalų, parašė mažiausiai keturias autobiografijas ir naudojo daugybę slapyvardžių, tarp jų – Aržuolaitis, Baisusis Barzdočius, Kuokštis, Lietuvos Mylėtojas ir Šlp.
Laisvamaniškos idėjos pelnė „bedievio burmistro“ vardą
Dėl aktyvios laisvamaniškos veiklos dalis palangiškių Šliūpą vadino „bedieviu burmistru“. Jis kritikavo Bažnyčią ir dvasininkiją, propagavo civilinę metrikaciją, pasaulietines kapines bei visiems prieinamą mokslinį švietimą.
Būdamas Palangos burmistru Šliūpas siekė stiprinti miesto administracinį savarankiškumą. Jis rūpinosi infrastruktūra, gydymo ir sveikatingumo įstaigomis, mokyklomis, biblioteka bei istorinio Palangos Kurhauzo išsaugojimu.
Šliūpo asmeninis gyvenimas taip pat kėlė visuomenės ir artimųjų aistras. Pirmajai žmonai Liudvikai mirus 1928 metais, po metų jis vedė buvusią jos slaugytoją ir tarnaitę Grasildą Grauslytę.
Antroji žmona buvo 32 metais jaunesnė už Šliūpą ir gimusi tais pačiais 1893 metais kaip jo jauniausia duktė Hypatija. Santuoka papiktino dalį šeimos ir giminaičių, o per poros vestuvių ceremoniją į bažnyčią trenkė žaibas.
Gyvendamas JAV Šliūpas, be kita ko, teikė savotiškas nuotolines gydytojo konsultacijas. Žmonės laiškais aprašydavo savo negalavimus, pridėdavo dolerį, o atsakydamas jis pateikdavo rašytinę diagnozę ir patarimų.
