Atrodo, kad viskas paprasta: pralaimėjus reikia liautis. Vis dėlto lošiant dažnai veikia atvirkštinė taisyklė: pralaimėjimas ne sustabdo, o skatina lošti toliau. Kuo didesnę sumą lošėjas pralošia, tuo atkakliau ją bando atgauti, nors tikimybė tai padaryti menka. Neuromokslininkai tokį elgesį aiškina tuo, kad lošdamas žmogus reaguoja ne į tai, kiek prarado, o į tai, kaip arti laimėjimo, jo manymu, buvo.
Reiškinį, vadinamą „beveik laimėjimo” (angl. near-miss) efektu, pirmasis aprašė Kembridžo universiteto neuromokslininkas Luke’as Clarkas. Tirdamas lošiančiųjų smegenis, jis pastebėjo, kad lošimo automato būgnams sustojus per žingsnį nuo laimingo derinio, suaktyvėja tos pačios atlygio sritys, kurios reaguoja į tikrą laimėjimą. Užuot nuvylusi, tokia patirtis kursto lošti toliau.
Vėlesni tyrimai atskleidė dar vieną dėsningumą: probleminiams lošėjams „beveik laimėjimo” efektas smegenyse pasireiškia gerokai stipriau nei saikingai lošiantiems asmenims. Kitaip tariant, kuo labiau žmogus įsitraukęs į lošimą, tuo labiau jį užvaldo įsitikinimas, kad laimė „ranka pasiekiama”.
Sprendžia ne logika
Toks elgesys nėra atsitiktinis. Kaip pastebi Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič, lemiamu momentu sprendimą priima visai ne logika.
„Net ir tuo metu, kai žmogus supranta, kad jo lošimas tapo problemiškas, jis vis tiek negali atsispirti potraukiui. Tai stiprina įvairūs mechanizmai: kintamas pastiprinimas, kai laimėjimai pasitaiko neprognozuojamai; iliuzinė kontrolė – „galiu laimėti, galiu sustoti“, ir praloštų pinigų vaikymasis, ypač po didesnių netekčių“, – vardija specialistas. Pasak jo, tuo metu vyksta grumtynės tarp racionalaus proto ir emocinio impulso, tačiau pastarasis laimi kur kas dažniau.
Pirmasis mechanizmas susijęs su smegenų atlygio sistema. Ji stipriausiai reaguoja ne į prognozuojamą, o į netikėtą atlygį, todėl netikėti laimėjimai smegenis paveikia stipriau nei laukti. Tuo grindžiama lošimo automatų logika – niekada nelaimima, kai tikimasi, todėl smegenys lieka nuolat įsitempusios ir laukia kito bandymo.
Pradėjus lošti, racionalus mąstymas silpsta. „Kadangi per ilgą laiką lošimas tampa liguistu, pradėjus lošti sąmonė prislopinama emocinio jaudulio, o tai apsunkina bet kokį racionalumą, kritinį mąstymą, atsakomybę. Tokiais periodais žmogus nebesustoja savarankiškai, nes kuo daugiau jis turi pinigų, tuo ilgesnį laiką jaučia pasitenkinimą, – aiškina O.Mackevič. – Tokiais momentais jis jau neturi galimybės prisiminti apie savo pareigas, atsakomybes prieš kitus. Jį gali sustabdyti tik pinigų trūkumas.“
Antrasis mechanizmas, iliuzinė kontrolė, sukuria klaidingą įsitikinimą, esą rezultatą šiek tiek lemia jis pats. L.Clarko tyrimas atskleidė, kad „beveik laimėjimo“ poveikis sustiprėja kaip tik tada, kai lošėjas mano pats valdantis žaidimą – pasirenka skaičių, paspaudžia mygtuką, sugalvoja ritualą. Taip susidaro įspūdis, kad tai – ne sėkmės, o įgūdžių žaidimas. Atsiradus kontrolės iliuzijai, pralaimėjimas nebesignalizuoja sustoti – jis tampa paskata bandyti dar kartą.
Vaikosi iliuziją
Trečias mechanizmas – praloštų pinigų vaikymasis – dažniausiai prasideda nuo frazės „dar truputį, ir atsilošiu“. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo logiška: pralošiau lošdamas, vadinasi, lošdamas galiu ir atgauti. Tačiau šį įsitikinimą, anot specialistų, iškreipia du psichologiniai „spąstai“.
Pirmasis – nuostolio baimė, kurią aprašė ekonomistai Danielis Kahnemanas ir Amosas Tverskis. Anot jų, žmogus praradimą išgyvena stipriau nei tokio paties dydžio laimėjimą, todėl pralošęs jis ne sustoja, o priešingai – didina statomas sumas, kad kuo greičiau atsiloštų ir „ištrintų“ nuostolio jausmą.
Antrasis – „nuskendusių sąnaudų klaida“ (angl. sunk cost fallacy): užuot susitaikęs su praradimu, žmogus prarastus pinigus laiko priežastimi lošti toliau, vis tikėdamasis, kad kitą kartą pavyks.
„Žmogus galvoja, kad lošia tam, jog susigrąžintų pinigus. O realybė tokia, kad susigrąžinti jų negali, nes nebegali kontroliuoti savęs lošimo procese“, – primena O.Mackevič. Nepadeda ir retas laimėjimas – jis tuoj pat grįžta į žaidimą.
Ilgainiui pinigai tampa nebe tokie svarbūs. Žmogus ima lošti norėdamas nuslopinti slogias emocijas, kurias sukėlė pats lošimas.
„Kai lošimas sustabdomas, grįžta sąmoningumas, vyksta skausmingų pasekmių analizė, kuri savo ruožtu sukelia visas slogiausias emocijas: kaltę, gėdą, baimę, nusivylimą. Vienintelis poreikis – viso to nejausti, o tai gali užtikrinti tik lošimas“, – aiškina O.Mackevič.
Riba vis tolsta
Skirtingai nei priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų, lošimo priklausomybė dažnai formuojasi lėtai ir beveik nepastebimai. Kaip teigia O.Mackevič, kontrolė ima mažėti tada, kai žmogus nebesilaiko sau duotų pažadų.
„Asmuo susitaria su savimi, kad loš ne ilgiau dviejų valandų. Tačiau lošimas netikėtai būna sėkmingas, ir sustoti tampa sunku. Tuomet prasideda derybos – „dar dešimt minučių, ir viskas“. Tai aiškus ženklas, kad žmogus jau praranda kontrolę“, – komentuoja psichologas.
„Vėliau tos ribos tolinamos, plečiamos, susigalvojame sau visokių išlygų: „nuo Naujųjų viskas“, „tik per šventes“, „jei dar kartą taip, tai daugiau niekada“. Finale tai didelė saviapgaulė, vengimas būti sau kritišku, sąžiningu, nes lošimas kelia daugiau pasitenkinimo nei buvimas be jo“, – aiškina O.Mackevič.
Mokslininkai šį procesą vadina įsipareigojimo eskalavimu (angl. escalation of commitment): kiekvienas naujas praradimas didina spaudimą „atsilošti“, todėl statoma vis daugiau ir dažniau.
Kada laikas sunerimti
Kad tapo priklausomas, lošėjas paprastai suvokia vėlai, todėl pirmieji pavojaus ženklus dažniausiai pastebi artimieji.
Ženklų esama dvejopų. Vieni – finansiniai. „Jei žmogus dažnai skolinasi pinigus, nesugeba kontroliuoti išlaidų, griebiasi greitųjų kreditų, vagia pinigus iš artimųjų, jei iš namų dingsta daiktai, verta pasidomėti, ar jo gyvenime neatsirado vietos lošimams“, – sako O.Mackevič.
Kiti – emociniai: ryškūs nuotaikų svyravimai, slogumas, apatija, neretai ir nepagrįstas pyktis.
Tiesa, statistika rodo, kad vis daugiau žmonių probleminį lošimą atpažįsta patys. Per 2017-2023 metus Lošimų priežiūros tarnyba sulaukė beveik 43 tūkstančių prašymų neleisti lošti, daugiau kaip pusę jų pateikė jaunesni nei 30 metų asmenys.
„Lošimo priklausomybė – tai ne kaprizas, kvailumas ar įgeidis – tai rimta liga, kurios gydymas ir sveikimas tęsiasi gana ilgą laiką, todėl svarbu į ją žiūrėti rimtai. Žmogus suserga ne dėl to, kad jis blogas ar to norėjo, o todėl, kad tam tikrų dalykų jis nežinojo, nesugebėjo tinkamai savimi pasirūpinti“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos psichologas Olegas Mackevič.
Psichologas primena, kad pagalbos neretai prireikia ir artimiesiems, o į rūpimus klausimus visada pasiruošę atsakyti Lošimų priežiūros tarnybos specialistai.
Lošimas, kaip pramoga
Geriausia apsauga, anot O.Mackevič, – pasvarstyti dar prieš sėdant lošti: „Svarbu suprasti, jog lošimas yra pramogos forma, kuri tam tikriems asmenims gali sukelti labai rimtų pasekmių. Ar jūs netapsite vienas iš jų?“
Psichologas pataria iš karto apsibrėžti ribas. „Jei jau nusprendėte pramogauti, būtinai sudėkite aiškius pinigų ir laiko rėmus, kurie padėtų įsivertinti, ar lošimas lieka pramogos lygmenyje, – sako jis. – Pramogos lošėjai dažniausiai lošia ypač retai, ypač nedidelėmis sumomis, kurių pralošimas nesukelia jokių slogių emocijų.“
Pasak O.Mackevič, ne mažiau svarbu atsikratyti vilties pasipelnyti. „Svarbu įsiminti, kad neatsiejama lošimo dalis yra pralošimas, todėl net neturėkite iliuzijų, kad galėsite iš to pelnytis“, – sako jis.
Ši taisyklė galioja ir pokeriui, kurį daugelis laiko įgūdžių, o ne sėkmės žaidimu. „Net ir pokeris, kuris lošiamas prieš kitus asmenis, sukelia visą pluoštą emocijų, kurios irgi gali įtraukti tiek, kad asmuo pradeda lošti nesaugiai ir tampa priklausomas.“
