Ketvirtadienį, rugpjūčio 6-ąją, Lietuvos paštas išleido pašto ženklą „Nidos dailininkų kolonija“, o tą pačią dieną identiško vizualinio sprendimo ženklą išleido ir Vokietijos paštas. Tai pirmasis toks bendras abiejų šalių paštų projektas, įprasminantis bendrą kultūros paveldą ir ilgametes istorines Lietuvos bei Vokietijos sąsajas.
Lietuviškas ženklas kainuos 2,05 euro, vokiškas – 125 centus
Pasak Lietuvos pašto, 2,05 euro nominalo ženklas išleidžiamas 50 tūkst. egzempliorių tiražu. Vokietijos paštas savo versiją išleido 125 euro centų nominalu – Vokietijos finansų ministerijos leidinių programoje ji įvardijama kaip „Künstlerkolonie Nidden“, bendras leidinys su Lietuva. Vokiškojo ženklo dizainą kūrė dailininkai Stefanas Kleinas ir Olafas Neumannas iš Iserlono miesto Vakarų Vokietijoje.
Ant ženklo pavaizduotas 1937 metų vokiečių ekspresionisto Karlo Schmidto-Rottluffo paveikslas „Kopų slėnis su negyvu medžiu“. Pirmosios dienos datos spaudu korespondencija rugpjūčio 6-ąją antspauduojama Neringos pašte, Taikos g. 13, Nidoje.
„Šis pašto ženklas primena, kad kultūra ir menas jungia valstybes net tada, kai istorija jas buvo išskyrusi. Džiaugiamės pirmuoju bendru projektu su Vokietijos paštu, kuris įprasmina Nidos dailininkų kolonijos reikšmę Europos meno istorijoje ir kartu stiprina Lietuvos bei Vokietijos kultūrinį dialogą“, – pranešime cituojama Lietuvos pašto filatelijos projektų vadovė Aušrutė Varnienė.
Kodėl menininkai plūdo į Nidą nuo XIX amžiaus pabaigos
Nidos dailininkų kolonija laikoma seniausia menininkų kolonija Baltijos pajūryje. Jos ištakos siekia XIX amžiaus pabaigą, kai Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir studentai vasaras pradėjo leisti Nidoje. Vienu svarbiausių kolonijos formuotojų laikomas šios akademijos absolventas Ernstas Bišofas-Kulmas, į Nidą apie 1888 metus pakviestas tapytojo Heinricho Kriugerio.
Kolonijos centru tapo Hermano Blodės viešbutis Skruzdynėje. Svečių namai įkurti 1867 metais, o apie 1885-uosius juos perėmęs H. Blodė išgarsėjo kaip menininkų globėjas – apie 1890 metus viešbutis jau buvo kolonijos branduolys. Per visą kolonijos gyvavimą Nidoje kūrė ar lankėsi daugiau nei 200 menininkų, tarp jų Lovis Corinth, Maxas Pechsteinas, Carlas Knaufas, Pranas Domšaitis. Svečių knygos įrašai liudija ir apie psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo bei rašytojo Thomo Manno viešnages.
XX amžiaus pradžioje Nida buvo tapusi pamėgta Vokietijos menininkų, intelektualų ir kūrėjų vieta: čia vykdavo diskusijos apie meną, skambėdavo muzika, buvo skaitoma poezija. Pats K. Schmidtas-Rottluffas Nidoje praleido laiką nuo 1913-ųjų gegužės pabaigos iki rugsėjo pradžios – atvykti jį įkvėpė M. Pechsteino pasakojimai. Tuo metu jis sukūrė ir medžio raižinį „Raudonas namas Nidoje“. T. Mannas 1929–1930 metais Nidoje pasistatė vasarnamį, tapusį vienu Kuršių nerijos kultūrinio identiteto simbolių.
Po 1923 metų, Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, Nida virto bendra vokiečių ir lietuvių kultūrine erdve – nerijos kraštovaizdis įkvėpė ir lietuvių dailininkus, o Nidoje toliau gyvavo laisvos kūrybos dvasia.
Naciai konfiskavo 608 dailininko darbus
Ženklo paveikslo autorius K. Schmidtas-Rottluffas (1884–1976) buvo vienas ryškiausių vokiečių ekspresionistų ir vienas iš keturių grupės „Die Brücke“ steigėjų – ji įkurta 1905 m. birželio 7 d. Dresdene.
Nacių režimas jo kūrybą priskyrė vadinamajam „išsigimusiam menui“. 1933 metais dailininkas buvo pašalintas iš Prūsijos menų akademijos, 1937-aisiais iš muziejų konfiskuoti 608 jo darbai, o 1941 metais jam uždrausta tapyti. Po karo, 1947-aisiais, jis tapo profesoriumi Berlyno-Šarlotenburgo menų aukštojoje mokykloje, o 1967 metais prisidėjo prie „Brücke“ muziejaus įkūrimo.
Kolonijos kolekcija sudegė 1945 metais
Kolonijos istorija nutrūko per Antrąjį pasaulinį karą – 1945 metų pradžioje buvo sunaikinta įspūdinga H. Blodės namuose sukaupta paveikslų kolekcija. Vėliau buvę kolonijos menininkai nepasiekiama tapusios Kuršių nerijos ir Nidos gamtos ilgesį liejo tapydami pamėgtas vietas iš atminties.
