Dvidešimt septynerių metų buvęs Rusijos karys Artiomas Vovčenka, kuris 2022 m. dezertyravo iš kariuomenės ir per Indoneziją bei Meksiką pasiekė Jungtines Valstijas, po atmesto prieglobsčio prašymo buvo deportuotas atgal į Rusiją, kur jam grėsė iki 10 metų kalėjimo. Tačiau, kaip pasakoja pats vyras, jis pabėgo iš karinio sulaikymo centro už Maskvos ir per Baltarusiją antrą kartą paliko šalį. Jo istoriją paskelbė „The New York Times“.
Kodėl jis paliko kariuomenę ir pasitraukė į užsienį
A. Vovčenka užaugo apsaugos darbuotojo ir kirpėjos šeimoje viename pietų Rusijos provincijos miestelių — „The Moscow Times“ nurodo, kad tai Zelenokumskas Stavropolio krašte, o teisės jis studijavo Saratove. Baigęs kolegiją buvo pašauktas į kariuomenę ir, jo teigimu, priverstas atlikti dar vienerių metų tarnybą pagal sutartį.
Kai 2022 m. Vladimiras Putinas pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, vyras sakė buvęs sukrėstas — ukrainiečius jis esą seniai laikė broliais. „Negaliu su tuo susitaikyti, galvojau: kas čia per velnias? Kodėl?“ — pasakojo jis. Įsitikinęs, kad jo dalinys netrukus bus išsiųstas į Ukrainą, A. Vovčenka pabėgo. Iš pradžių išvyko į Indoneziją, kur dirbo džiudžicu treneriu, o 2024 m. per Meksiką perėjo į JAV ir paprašė prieglobsčio.
Trylika mėnesių sulaikymo centruose baigėsi atmestu prašymu
Jungtinėse Valstijose vyras praleido 13 mėnesių trijuose skirtinguose sulaikymo centruose, kol jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas. Bylą sprendęs imigracijos teisėjas 2019–2024 m. atmetė 89 proc. prieglobsčio prašymų — daugiau nei JAV vidurkis.
Sulaikymo centre Misisipėje A. Vovčenka, jo pasakojimu, už 1 dolerį per dieną dirbo virtuvėje ir, nešdamas apie 70 kg sveriantį katilą, paslydo ir susižeidė nugarą. Gydytojai vėliau nustatė tris tarpslankstelines išvaržas, viena jų išsikišusi 11 milimetrų. „Net kariuomenėje, kur tikrai susidurdavau su netinkamu elgesiu, niekada nepatyriau nieko panašaus, kaip su mumis elgėsi ten“, — kalbėjo jis.
JAV Vidaus saugumo departamento atstovas šiuos teiginius atmetė: „Bet koks teiginys, jog ICE įstaigose vyrauja nepriimtinos sąlygos, yra melagingas.“ Departamentas taip pat nurodė, kad A. Vovčenka į šalį pateko neteisėtai ir gavo visą jam priklausantį teisinį procesą.
Kaire jis mėgino nuskristi į Indoneziją, bet buvo surištas ir įneštas į lėktuvą
2025 m. vasarą, pralaimėjęs bylą, vyras buvo įsodintas į karinį lėktuvą su sustojimu Egipto sostinėje Kaire. Ten jis mėgino įtikinti Egipto pareigūnus leisti skristi į Indoneziją, kur vis dar turėjo galiojančią vizą.
Pasak jo, mandagūs prašymai greitai virto smurtu: nuėjęs į oro uosto tualetą ir įsikibęs į vamzdį, jis buvo puolamas ir daužomas į krūtinę, vienas apsaugininkas ėmė jį smaugti, o galiausiai įėjęs vyras su ginklu pagrasino nušauti. Tada A. Vovčenka nustojo priešintis — jam surišo rankas ir kojas ir nunešė į lėktuvą Maskvos kryptimi.
Kairas tokiuose perdavimuose tapo nuolatiniu tašku. Žmogaus teisių organizacija „Human Rights First“ užfiksavo, kad 2025 m. birželį ir rugpjūtį JAV sulaikytus Rusijos piliečius Kaire perdavė Egipto valdžiai, o ši juos priverstinai grąžino į Rusiją. Teisinės gynybos organizacija LDSF 2026 m. vasarį pasmerkė Kairo oro uosto vertimą „priverstinio tranzito centru“.
Rusijos kariniame sulaikymo centre jį praminė „amerikiečiu“
Nusileidus Maskvoje paaiškėjo, kad 27-erių vyro ieško karinė prokuratūra — už dezertyravimą jam grėsė iki 10 metų laisvės atėmimo. „Eikite visi velniop. Darykite, ką norite. Aš žinau, kad esu teisus“, — prisiminė jis savo tuometines mintis. „Aš susitaikiau su likimu. Iš esmės buvau pasiruošęs mirti.“
Dvi dienas jis praleido kariniame kalėjime, paskui buvo perkeltas į sulaikymo centrą karinėje bazėje už Maskvos, kurioje įprastai mokomi ryšių sistemų specialistai. Kamerose, pasak jo, buvo pilna sužeistų karių, daugelis kentėjo nuo psichikos ligų ar sparčiai blogėjančios sveikatos.
Netikėtai režimas ten pasirodė laisvesnis nei JAV sulaikymo centre: telefono ir paso jam nekonfiskavo, krepšį patikrino tik ieškodami ginklų. Kai kurie pareigūnai, jo teigimu, elgėsi žmoniškai, nors karius plūsdavo „išdavikais“. Bendražygiai, nepaisydami prieštaravimų, praminė jį „amerikiečiu“. „Jei atvirai, aš jiems buvau tarsi koks ateivis“, — sakė A. Vovčenka.
Pabėgti pavyko per vizitą pas gydytoją
Kadangi sulaikymo centre buvo daug sužeistųjų, valstybinės sveikatos priežiūros paslaugos vyrui buvo neprieinamos. Jis sutaupė šiek tiek pinigų ir tapo vienu iš kelių dešimčių sulaikytųjų, kuriuos sargybiniai reguliariai veždavo į vietines privačias medicinos įstaigas. Būtent šie vizitai ir tapo pabėgimo galimybe.
„Tai tarsi pasiruošimas varžyboms, — pasakojo jis. — Negali skirti laiko vien tik pačioms varžyboms. Svarbu sutelkti dėmesį į konkrečias užduotis, svarbiausias detales, o tada jas įvykdyti.“ Vieną dieną, vos dingęs iš prižiūrėtojo akiračio, jis išėjo iš įstaigos ir susistabdė taksi. Vyras apskaičiavo turįs apie tris valandas išvykti iš Maskvos srities, kol bus paskelbta paieška. Naudos jam davė ir tai, kad, būdamas kardomajame kalinime, jis tuo metu buvo išbrauktas iš ieškomų asmenų sąrašų — tokia, anot jo, yra įprasta Rusijos teismų tvarka.
„Aš tiesiog negalėjau prisiversti pasiduoti, leisti, kad visas mano gyvenimas tiesiog išslystų iš rankų“, — sakė jis.
Maršrutą per Baltarusiją jis rado internete
Įvairiomis transporto priemonėmis vyras pasiekė sieną su Baltarusija, per kurią judėjimas iš Rusijos yra laisvas. Apie tokią galimybę jis perskaitė internete po to, kai apie šį maršrutą viešai prakalbo kiti karui prieštaraujantys rusai, tarp jų pankiškos protesto grupės „Pussy Riot“ narė Marija Aliochina. „The Moscow Times“ duomenimis, pabėgimas įvyko 2026 m. vasarį: iš Maskvos taksi ir sunkvežimiu, kurio vairuotojui sumokėjo kelis tūkstančius rublių, jis pasiekė Brestą Baltarusijoje, o iš Minsko oro uosto išskrido į neskelbiamą šalį.
Pogrindinė organizacija „Rapid Unit“, padedanti Rusijos politiniams kaliniams pasiekti saugią vietą, patikrino jo tapatybę ir kartu su partnerių grupėmis pasirūpino bilietais, logistika bei laikinu būstu. Jos atstovas kalbėjo anonimiškai saugumo sumetimais; „The New York Times“ sutiko neskelbti dabartinės vyro gyvenamosios vietos.
Šimtai deportuotų rusų ir tuščias aukų rinkimas
A. Vovčenkos atvejis yra dalis platesnės tendencijos. Nuo Donaldo Trumpo grįžimo į valdžią JAV deportavo šimtus prieglobsčio prašiusių rusų — ICE duomenimis, vien 2025 m. bent 127, o 2024 m. — 455. 2026 m. balandį JAV sulaikymo įstaigose tebebuvo apie tūkstantį prieglobsčio prašiusių Rusijos piliečių.
JAV veikianti organizacija „Russian America for Democracy in Russia“, kuriai vadovauja Dmitrijus Valujevas, surengė paramos akciją buvusiam kariui įsikurti, tačiau iš numatytų 12 tūkst. dolerių iki šiol surinkta tik 2 tūkstančiai.
Ką jis sako dabar
Atgavusį laisvę vyrą tebekamuoja nugaros skausmai, pinigų stygius ir košmarai, kuriuose pasirodo norintys jį sučiupti žmonės. „Šiuo metu jaučiuosi visiškai pasimetęs“, — prisipažino jis. Po kelių savaičių savarankiško gydymosi jam neseniai pavyko sudalyvauti džiudžicu turnyre.
A. Vovčenka pripažino klydęs manydamas, kad Jungtinės Valstijos yra vieta, kurioje jis bus laukiamas, ir kad per menkai išmanė JAV imigracijos sistemą. „Turiu savo tikslus, savo svajones, — sakė jis. — Aš tiesiog noriu gyventi savo gyvenimą.“
Pirmąjį pranešimą apie A. Vovčenką „The New York Times“ paskelbė 2025 m. rudenį, kai jis pateko į masinę deportacijų kampaniją; naujausią straipsnį apie jo pabėgimą Paulas Sonne ir Milana Mazajeva paskelbė 2026 m. rugpjūčio 1 d.
