Rugpjūčio 12 dieną, kai Mėnulis visiškai uždengs Saulę, per šiaurės Ispaniją nuslinks visiškas Saulės užtemimas, o jo metu mokslininkų komandos tirs Saulės magnetinį lauką, atmosferą ir galingus reiškinius, kurie kartais sutrikdo žmonių veiklą Žemėje. Visiška fazė ten truks apie minutę ir 40 sekundžių.
Kodėl užtemimai jau šimtmetį naudojami mokslui
Saulės užtemimai moksliniams atradimams pasitelkiami jau seniai. Būtent stebėdamas 1919 metų gegužės 29 dienos užtemimą Prinčio saloje Vakarų Afrikoje britų astronomas Arthuras Eddingtonas patvirtino Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją. Tai jis pasiekė stebėdamas šviesos spindulių išlinkimo reiškinį, vadinamą gravitaciniu lęšiu: kai akinanti Saulės šviesa buvo uždengta, kitos žvaigždės tapo geriau matomos iš Žemės.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, mokslininkai vėl laukia tų kelių minučių, kurių negali pakeisti jokia laboratorija.
Ką tirs Prancūzijos astrofizikai
„Mūsų darbu siekiama suprasti fizinius mechanizmus, lemiančius Saulės aktyvumą“, – naujienų agentūrai AFP sakė Prancūzijos atominės energijos komisijos (CEA) astrofizikas Allanas Sacha Brunas. Anot jo, kasdien kuriami modeliai leidžia „grąžinti Saulę į jos evoliucijos kontekstą – nuo pat jos gimimo iki mirties“.
Saulė nuolat skleidžia materiją ir įkrautąsias daleles, kartais sukeldama stiprias Saulės audras, išmetančias milžiniškus plazmos ir kitų medžiagų pliūpsnius. Kai šios medžiagos atsitrenkia į Žemės magnetinį skydą, gali sugesti palydovai, kyla grėsmė astronautams, o šiaurės ir pietų platumose danguje suspindi spalvingos pašvaistės. „Šie reiškiniai vyksta pagal reguliarų ciklą, kurio pikas pasiekiamas kas 11 metų“, – teigė A. S. Brunas ir pridūrė, kad 2024 metais Saulė pasiekė savo 25-ojo ciklo piką.
CEA mokslininkai daugiausia dėmesio skirs Saulės vainikui – išoriniam atmosferos sluoksniui. Jis driekiasi 10 mln. kilometrų, jo intensyvumas milijoną kartų mažesnis nei fotosferos, tai yra Saulės paviršiaus, tačiau temperatūra vis tiek gali siekti iki 2 mln. laipsnių Celsijaus.
Mėnulio ir Saulės sutapimas, kurio negali pakartoti palydovai
„Mums neįtikėtinai pasisekė: Mėnulis yra 400 kartų mažesnis už Saulę, bet jis taip pat 400 kartų arčiau mūsų“, – sakė A. S. Brunas. Dėl šio sutapimo Mėnulis kartais visiškai užstoja Saulės šviesą, o mokslininkai vis tiek gali matyti jos atmosferoje vykstančius procesus.
Įprastu metu Saulės atmosfera tiriama palydovais, kuriuose įrengtas koronagrafas – „filtras, blokuojantis fotosferą“, paaiškino A. S. Brunas. Tačiau tik visiškas užtemimas suteikia retą progą pamatyti chromosferą – atmosferos sluoksnį tarp vainiko ir paviršiaus.
ESA tikrins, ar jos modeliai neklysta
Europos kosmoso agentūros (ESA) mokslininkai užtemimą analizuos tikėdamiesi sužinoti daugiau apie Saulės vėjus. „Kodėl Saulės audros plinta būtent taip? Kokia jų struktūra ir ar galime sukurti modelius, leidžiančius jas numatyti?“ – klausė ESA mokslo direktorė Carole Mundell.
2020 metais paleistas ESA zondas „Solar Orbiter“ renka duomenis apie Saulės atmosferą ir vėją. Užtemimai yra galimybė „patikrinti, kokie tikslūs yra mūsų modeliai – arba kaip smarkiai jie klysta“, sakė misijos bendraautorė Miho Janvier. Prieš užtemimą ESA kartu su Belgijos Leuveno katalikiškojo universiteto (KU Leuven) tyrėjais skelbia kasdien atnaujinamas Saulės vainiko kompiuterines simuliacijas – tikros stebėjimų nuotraukos leis patikrinti prognozes ir patikslinti kosminių orų modelius, svarbius palydovų operatoriams bei astronautams.
Kita ESA misija, vadinama „Proba-3“, šiuo metu naudoja tris vienu metu skrendančius erdvėlaivius, kurie patys mažesniu masteliu atkartoja Saulės užtemimus. Taip pat planuojama misija „MESOM“, kurios metu tikimasi pasiųsti erdvėlaivį į Mėnulio šešėlį, kad būtų galima ilgiau stebėti šį reiškinį. Prie šios misijos dirbanti Londono universiteto koledžo saulės fizikė Lucie Green sakė AFP, kad visiškas Saulės užtemimas yra „įkvepiantis tiek menininkams, tiek mokslininkams“. „Tai, ką matome Žemėje, įkvepia mus atliekant kosmoso mokslinius tyrimus“, – pridūrė ji.
Šešėlis nukeliaus 8 260 kilometrų, o balionų pakils dešimt kartų daugiau
Mėnulio šešėlis nusidrieks per rytinę Grenlandiją, vakarų Islandiją, šiaurinę Ispanijos pusę ir šiaurės rytų Portugalijos kampą – per maždaug 90 minučių jis nukeliaus apie 8 260 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio srities iki Viduržemio jūros. Ilgiausia visiška fazė, iki 2 minučių 18 sekundžių, bus pasiekta virš vandenyno į vakarus nuo Islandijos. Ispanijoje užtemimo juosta driekiasi nuo A Korunjos iki Valensijos ir Maljorkos, kertdama Ovjedą, Leoną, Burgosą, Santanderį ir Saragosą; visiška fazė ten įvyks ankstyvą vakarą, Saulei esant vos kelių laipsnių aukštyje virš vakarinio horizonto. Ispanijai tai bus pirmasis visiškas Saulės užtemimas žemyninėje šalies dalyje daugiau nei per šimtą metų – ankstesnysis stebėtas 1905 metų rugpjūčio 30 dieną.
NASA per užtemimą pakels didelio aukščio tyrimų lėktuvą WB-57 su daugiaspektriu vaizdo įrenginiu SAMI: skrisdamas 50 tūkst. pėdų aukštyje maždaug 460 mylių per valandą greičiu, jis matys visišką fazę beveik tris minutes – ilgiau nei bet kuris stebėtojas Žemėje. JAV mokslininkai iš Ispanijos ir Islandijos paleis daugiau nei 60 didelio aukščio balionų atmosferos pokyčiams ir ozono lygiui matuoti: Islandijoje numatyta apie 80 paleidimų nuo 18 valandų prieš iki 8 valandų po užtemimo, Ispanijoje – šeši balionai su 360 laipsnių kameromis. Tai maždaug dešimt kartų daugiau nei per 2024 metų Šiaurės Amerikos užtemimą.
Lietuvoje Mėnulis uždengs iki 82 proc. Saulės disko
Lietuvoje tą patį vakarą užtemimas bus stebimas kaip dalinis: priklausomai nuo vietovės Mėnulis uždengs iki 70–82 proc. Saulės disko, daugiausiai – pajūryje. Kitose Europos vietose danga sieks 94 proc. Dubline ir 83 proc. Osle.
Rugpjūčio 12-oji bus išskirtinė ir dėl kitų reiškinių: tą pačią parą aušroje matoma šešių planetų virtinė, o po sutemų kulminaciją pasiekia Perseidų meteorų lietus. Žiūrėti užtemimo, net ir dalinio, būtina tik su specialiais akiniais.
