Jungtinėms Valstijoms ir Baltarusijai susitarus sustabdyti kontrabandinių balionų siuntimą į Lietuvą, tikėtasi krizės pabaigos. Tačiau dezinformacijos analizės centro „Debunk.org“ tyrimas atskleidžia, kad pažadėta ramybė truko vos pusantro mėnesio. Per pastarąjį pusmetį Kremliui palanki žiniasklaida intensyviai naudojosi šia krize Lietuvos institucijoms diskredituoti.
Tyrimas apima 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. birželio 30 d. laikotarpį ir analizuoja 1566 rusakalbės žiniasklaidos straipsnius, identifikuojant 1630 naratyvų fragmentų. Bendra publikacijų pasiekiamumo rodiklio („DebunkReach“) reikšmė siekia apie 663,3 mln. kontaktų. Ši imtis papildo ankstesnę, 2025 m. gruodį skelbtą analizę.
„Debunk.org“ vyr. analitikas Algirdas Kazlauskas teigia, kad nors pernai daugiausia dėmesio sulaukė naratyvai, akcentuojantys Lietuvos sprendimo uždaryti sieną su Baltarusija neteisėtumą ir jo sukeltą ekonominę žalą, šiemet sustiprėjo naratyvai, menkinantys pačios balionų krizės grėsmę ir Lietuvos valstybingumą, bei akcentuojantys neva Lietuvos atsisakymą dialogui su Baltarusija.
Naratyvas, neigiantis Baltarusijos atsakomybę už kontrabandinių balionų krizę, pernai sudaręs daugiau nei penktadalį dezinformacijos srauto, šiemet dar labiau sustiprėjo, jo dalis išaugo iki 35,6 %.
Esminis lūžis įvyko 2025 m. gruodžio mėnesį: gruodžio 9 d. Lietuva paskelbė nepaprastąją padėtį ir teisę šaudyti į balionus, gruodžio 13 d. paskelbtas JAV–Baltarusijos susitarimas, o gruodžio 16 d. sulaikyta su kontrabanda susijusių asmenų grupė. Po šių įvykių balionai virš Lietuvos beveik pusantro mėnesio neskraidė. Atsinaujinę incidentai, nors ir retesni, 2026 m. sausio 27–28 d. naktį sukėlė didžiausią incidentą per visą tyrimo laikotarpį – tris kartus uždarytas Vilniaus oro uostas ir nukentėję apie 1700 keleivių. Tačiau Kremliui palanki žiniasklaida apie šiuos skrydžius iš esmės nutylėjo ir sutartinai skleidė naratyvą, neva Lietuva sabotuoja artėjantį JAV ir Baltarusijos susitarimą.
Analizė taip pat apima 2025–2026 m. dronų antskrydžių bangą, apėmusią ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, Estiją, Rumuniją, Norvegiją bei Nyderlandus. Pasak A. Kazlausko, Kremliaus žiniasklaida atsakomybę už incidentus stengėsi perkelti Ukrainai ar NATO, kvestionuodama pačių incidentų tikrumą ir lygindama juos su ginčytinu Amsterdamo baliono stebėjimo atveju, taip sukuriant įspūdį, kad visa incidentų banga yra nepatvirtinta ir dirbtinai sukurta Vakarų.
Kita svarbi tendencija – vienu metu skleidžiami prieštaringi Lietuvos įvaizdžiai: šalis vaizduojama ir kaip nereikšminga, silpna, erzina, tačiau drauge ir kaip pavojinga, apskaičiuota provokatorė. „Šie du prieštaringi vaizdiniai formuojami kartais net tame pačiame tekste. Tai yra sąmoningas siekis sugriauti skaitytojui bet kokį stabilų, bendrą tikrovės suvokimą“, – aiškina A. Kazlauskas, pabrėždamas, kad ši taktika, nors ir nėra nauja, išlieka sunkiai atpažįstama eiliniam žmogui.
Šis prieštaringas vaizdavimas remiasi sovietmečio propagandos modeliais, pritaikytais naujam kontekstui. Sovietmečiu priešininkai buvo vaizduojami kaip „surežisuoti provokatoriai“, Vakarams palankios valdžios – kaip „marionetės“. Šiandien naudojami tie patys modeliai: Rusijos pareigūnai kalba apie „karinę psichozę“, NATO ir ES lyderiai vadinami „Vašingtono obkomo marionetėmis“, o A. Lukašenka lietuvius ir lenkus vadina „savais žmonėmis“, kas atitinka logiką, kuria Maskva grindė intervencijas Sakartvele ir Ukrainoje.
Tyrime keliama hipotezė, jog dalis naratyvų apie tariamą sienos uždarymo neteisėtumą ir jo sukeltą ekonominę žalą galėjo būti paruošti dar iki Lietuvos sprendimo, o ne sukurti reaguojant į jį. „Tai tik prielaida, kuriai patvirtinti reikia tolesnio tyrimo. Tačiau pats faktas, kad kritika kartais pasirodo anksčiau nei sprendimas, kurį ji kritikuoja, verčia rimtai žiūrėti į galimybę, jog bent dalis šių pasakojimų gimsta ne spontaniškai, o yra paruošiami iš anksto“, – teigia „Debunk.org“ analitikas.
