Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Dainius Genys
Berods Erichas Frommas yra rašęs apie psichologiją kaip savotišką rūpinimąsi žmogaus siela. Sociologijos rūpestis gal kiek kuklesnis, bet ne mažiau svarbus – rūpintis kolektyvinių jausmų būkle. Šia prasme svarbu klausti ne tik, kodėl konkretus žmogus pasielgė vienaip ar kitaip, bet ir ką jo elgesys pasako apie visuomenę, pavyzdžiui, kaip į jį reaguodami atsiskleidžiame mes patys.
Lietuviška padangė nesiilsi ir neatostogauja. Vienas skandalas veja kitą, politinė korupcija ir nepotizmas persilieja su plagijavimo inkriminavimu, o pastarųjų savaičių žinios apie kunigų seksualinius nusikaltimus į šį foną įnešė jau visai kitokio svorio temą.
Iš pirmo žvilgsnio kunigų nusikalstama veikla ir nesibaigiančios politinės pražangos neturi nieko bendra. Pirmuoju atveju kalbame apie nusikaltimus, aukas ir labai konkrečią institucinę atsakomybę; antruoju – dažniausiai apie politinės kultūros, interesų ir galios konfliktus. Tačiau juos galima sugretinti kitu aspektu – pagal mūsų reakcijas. Abiem atvejais viešojoje erdvėje kyla stiprios kolektyvinės emocijos: pyktis, pasibjaurėjimas, nusivylimas, išdavystės jausmas ir beveik instinktyvus reikalavimas: kažkas pagaliau turi būti padaryta!
Tik ne visada aišku – kas ir kaip.
Kodėl taip reaguojame?
Émile’is Durkheimas dar prieš daugiau nei šimtmetį pastebėjo, kad modernios visuomenės audinį sudaro ne vien interesai, taisyklės ar institucijos. Jos pagrindu visų pirma yra kolektyviniai jausmai – emocinis prisirišimas prie bendrų vertybių, idealų ir moralinių ribų. Kai pažeidžiama svarbi norma, visuomenė reaguoja – smerkdama elgesį ir bausdama pažeidėją ji kartu primena pati sau: štai kuo mes tikime ir štai ko negalime toleruoti.
Kunigystė ir politika šiuo požiūriu yra ypatingos, nes abiem vaidmenims keliame ne tik profesinius, bet ir moralinius lūkesčius. Iš politiko tikimės ne vien gero administravimo, bet tarnystės bendram interesui. Iš kunigo – ne vien tinkamai atliktos liturgijos, bet moralinio autoriteto. Vienas simboliškai įsipareigoja bendrajam gėriui, kitas – žmogui ir jo dvasiniam gyvenimui.
Todėl jų nuopuolis skaudina labiau nei eilinis nusižengimas. Pažeidžiama ne tik taisyklė – sulaužomas simbolinis pažadas. Švelnumo vietoje pasirodo išnaudojimas, globos – trauma, tarnystės – savanaudiškumas, lyderystės – apgavystė. Kuo didesnis tarpas tarp pažado ir tikrovės, tuo stipresnė kolektyvinė reakcija.
Čia verta dar kartą prisiminti ir E. Frommą, pastebėjusį, jog modernus žmogus išsilaisvino iš daugelio tradicinių autoritetų, tačiau tai nereiškia, kad išnyko pats autoriteto poreikis. Tuo tarpu laisvė galimai didina atsakomybės, neapibrėžtumo ir nesaugumo naštą. Todėl autoritetais galima nepasitikėti ir kartu jų ilgėtis.
Šis reiškinys labai matomas politikoje. Su kiekvienais rinkimais kartojasi viltis: gal šį kartą ateis geresni, padoresni, sąžiningesni. Nusiviliame vienais, išrenkame kitus, o paskui procesas kartojasi. Autoritetas diskredituojamas, bet autoriteto lūkestis niekur nedingsta. Žmogus, seniai nustojęs pasitikėti institucine valdžia, gali labai stipriai reaguoti į kunigo moralinį nuopuolį. Nes pažeidžiamas ne vien pasitikėjimas konkrečiu žmogumi – pažeidžiama viltis, kad kažkur vis dėlto egzistuoja patikima moralinė atrama.
Kai pasipiktinimas tampa ritualu
Viešas pasipiktinimas turi svarbią socialinę funkciją: reaguodami į nusižengimą mes iš naujo nubrėžiame moralines bendruomenės ribas. Šia prasme net socialinių tinklų emocinį bangavimą galima laikyti savotišku šiuolaikiniu moraliniu ritualu. Komentuojame, dalijamės, smerkiame, ginčijamės, reikalaujame tyrimų, atsistatydinimų ir reformų. Emocijos kunkuliuoja, o kuo stipresnis pasipiktinimas, tuo ryžtingesnio atsako norisi: nubausti, uždrausti, atleisti, reformuoti, išrinkti kitus!
Ir kartais bū būtent to reikia. Ten, kur padarytas nusikaltimas, būtina ne simbolinė, o reali atsakomybė ir aukų apsauga. Tačiau sociologinė nuojauta kelia ir kitą klausimą: kodėl mums taip dažnai norisi radikalių sprendimų? Ar nebus taip, kad nuolatinis jų poreikis rodo ne mūsų moralinį stiprumą, o tai, kad kažkas sistemiškai neveikia?
Čia ir atsiveria įdomus šiuolaikinės visuomenės paradoksas. Kolektyvinis pasipiktinimas dar nėra kolektyvinė moralė. Skandalas leidžia trumpam pajusti moralinį bendrumą – mes žinome, kas nepriimtina, atpažįstame kaltę, reikalaujame teisingumo. Tačiau jis beveik nieko nepasako apie procesus, kurie vienokį ar kitokį elgesį suformavo. Regis gerai išmokome kontroliuoti moralę post factum, bet gerokai mažiau domimės tuo, kaip moralė apskritai atsiranda ir kaip ji kasdien reprodukuojama.
Čia E. Durkheimo laikų visuomenę nuo mūsiškės skiria dar vienas svarbus dalykas. Kolektyviniai jausmai šiandien vis dažniau cirkuliuoja skaitmeninėje viešojoje erdvėje, kurios veikimo principas – ne rimtis, o dėmesys; ne refleksija, o reakcija. Tai, kas sukelia stipresnę emociją, tampa matomesniu turiniu, o tai savo ruožtu sukelia dar daugiau reakcijų. Taip susidaro savotiška emocinio rezonanso kilpa.
Kai emocinis rezonansas ima dominuoti, jis iš pažiūros patvirtina bendrą moralinę normą, tačiau kartu gali perorientuoti pasipiktinimą nuo normos pažeidimo į grupinių ribų stiprinimą. Tai nereiškia, kad nesutariame, ar kunigų seksualinis smurtas yra blogis, arba kad politinė korupcija staiga tapo priimtina. Šiuo atveju veikia subtilesnis mechanizmas. Moralinis klausimas greitai apauga grupinėmis tapatybėmis ir priskiriama atsakomybe: kas kaltas, kas dangstė, kas žinojo, kas dabar apsimeta teisuoliu, o kas turi teisę smerkti? Pradinį klausimą apie normos pažeidimą pamažu papildo – o kartais ir nustelbia – klausimas apie abstrakčius „mus“ ir „juos“.
Tada kolektyvinis jausmas ima skilti. Vieniems tas pats įvykis tampa įrodymu apie Bažnyčią, kitiems – apie jos priešus; vieniems politinis skandalas patvirtina vienos stovyklos moralinį sugedimą, kitiems – priešininkų veidmainystę. Bendra moralinė norma lieka, tačiau pasipiktinimas ja vis dažniau ima tarnauti skirtingų grupinių tapatybių patvirtinimui.
Emocinio rezonanso spąstai
Čia slypi paradoksas, kurio E. Durkheimo laikais nebuvo galima numatyti tokiu mastu. Tai, kas klasikinėje sociologinėje logikoje turėtų stiprinti kolektyvinį solidarumą – bendras pasipiktinimas pažeista norma, – skaitmeninėje viešojoje erdvėje gali baigtis priešingu rezultatu. Emocijos sustiprėja, tačiau bendrumas – nebūtinai.
Pavojingos čia ne pačios emocijos. Be pasipiktinimo neteisybe nebūtų nei moralinio bendrumo, nei daugelio visuomeninių pokyčių. Problema atsiranda tuomet, kai emocija iš moralinio signalo tampa pagrindiniu socialinės tikrovės interpretavimo mechanizmu. Emocija puikiai pasako, kad kažkas negerai, tačiau daug prasčiau atsako, kodėl taip atsitiko ir ką reikėtų daryti. Ji mobilizuoja greičiau, nei leidžia suprasti.
Vis ryškiau išsiskiria du skirtingi reagavimo greičiai. Skaitmeninė aplinka pratina prie beveik momentinio ryšio tarp stimulo, reakcijos ir rezultato: pamatai, sureaguoji, gauni atsaką. Tačiau institucinis ir moralinis pasaulis tokiu greičiu neveikia. Sudėtingą problemą reikia ištirti, suprasti jos priežastis, nustatyti atsakomybę, pakeisti procedūras ar nusistovėjusias praktikas – o tam reikia laiko. Todėl viešosios reakcijos greitis vis labiau prasilenkia su realių pokyčių greičiu: pasipiktinimas reikalauja atsakymo dabar, o tikrovė atsako gerokai vėliau.
Kai šios dvi logikos susiduria, atsiranda frustracija. Kuo stipresnis pasipiktinimas, tuo greitesnio sprendimo tikimasi. O kuo sudėtingesnė problema, tuo mažiau tikėtina, kad toks sprendimas atsiras greitai.
Dar daugiau – lieka neužbaigto teisingumo jausmas. Kažkas kaltas. Kažkas turėjo žinoti. Kažkas privalėjo užkirsti kelią. Kažkas turi atsakyti. Tačiau kai atsakomybė priskiriama abstrakčioms grupėms – „politikams“, „Bažnyčiai“, „sistemai“, „elitui“ – emocija turi objektą, bet nebūtinai turi išrišimą. Pasipiktinimas nevirsta atkurtu pasitikėjimu. Jis nusėda į tai, ką galėtume vadinti kolektyviniu moraliniu nusivylimu: vis stipresnį jausmą, kad žinome, kaip neturėtų būti, bet vis mažiau tikime, kad gali būti kitaip.
Teisingumo ilgesys ir neteisingumo nuosėdos
Skandalų visuomenėje pasipiktinimas tampa paradoksalia moralinės savireguliacijos forma: kuo mažiau pasitikime institucijomis ir autoritetais, tuo stipriau reikalaujame iš jų moralinio patikimumo; kuo labiau jų nuopuolis didina mūsų nesaugumą ir bejėgiškumą, tuo stipriau pyktis skatina ieškoti aiškaus kaltininko ir greito sprendimo. Problema ta, kad šiuolaikinė viešoji erdvė daug efektyviau treniruoja gebėjimą moraliai reaguoti negu gebėjimą moraliai veikti. Todėl galime vis greičiau pastebėti pažeidimą, vis stipriau jį pasmerkti, bet kartu vis mažiau pasitikėti savo gebėjimu ką nors iš tikrųjų pakeisti. Pasipiktinimas ne visada baigiasi solidarumu. Kartais jis baigiasi tik dar viena pasipiktinimo banga ir dar viena nusivylimo nuosėda.
Klausimas pamąstymui – kokia ateitis laukia visuomenės, kuri dar žino kuo piktintis, sparčiai į tai reaguoja, tačiau vis mažiau žino, iš kur turėtų atsirasti tai, kuo būtų galima pasitikėti?
