Pirmąjį savo žygį Laura įveikė aštuntoje klasėje – dvi dienas ėjo po 40 km, avėdama paprastučius sportinius batelius. Anot jos, pūslių buvo daug, bet džiaugsmo įveikus trasą – dar daugiau. „Dabar reikia investuoti į batus, aprangą, o tada užteko „inkariukų““, – prisimena Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Miškininkystės skyriaus specialistė Laura Gaižauskaitė. Meilė gamtai ją lydi ne tik žygių takais – prieš daugiau nei dešimtmetį ji paskatino Laurą pasirinkti ir miškininkystės studijas.
Įkvėpė senelis
L. Gaižauskaitė užaugo Jurbarko rajone. Jos šeimoje miškininkų nebuvo, todėl pradėjusi studijuoti miškininkystę ji dažnai išgirsdavo klausimą, kodėl pasirinko tokią profesiją. Daugelis bendramokslių minėjo tėtį, dėdę ar kitą miškininką giminėje. Laura mano, kad meilę miškui jai įskiepijo senelis.
„Mano senelis dažnai važiuodavo į mišką ir mane pasiimdavo kartu. Jis labai myli mišką. Ir dabar dar mėgsta jame leisti laiką – grybauti, uogauti ar tiesiog pasivaikščioti“, – pasakoja ji.
Pirmoji L. Gaižauskaitės lankyta nedidelė kaimo mokykla buvo įsikūrusi netoli girininkijos. Mokykla bendradarbiavo su tuometine Jurbarko urėdija, todėl Laura dalyvavo jaunųjų miško bičiulių veikloje, o daugelis išvykų ir užsiėmimų vykdavo minėtoje girininkijoje.
Studijuoti miškininkystės į tuometinį Aleksandro Stulginskio universitetą ji išvažiavo nusiteikusi paprastai: pabandys, o jeigu nepatiks – išeis.
„Bet patiko. Patiko ir pasilikau“, – teigia Laura.
Anot miškininkės, įdomiausi jai buvo profesiniai dalykai ir mokomosios praktikos. Nors į universitetą kasdien tekdavo važinėti apie pusantros valandos, paskaitų ji nepraleisdavo.
„Ne dėl to, kad lankomumas buvo privalomas, o todėl, kad buvo įdomu“, – prisimena pašnekovė.
Kai teoriją pakeitė praktika
Pirmoji L. Gaižauskaitės darbo vieta buvo Viešvilės girininkija. 2019 m. ji ten pradėjo dirbti girininko pavaduotoja.
„Prisimenu, kai atėjau dirbti, buvo taip baisu… Atrodė, kad labai trūksta praktikos. Vis svarsčiau, ką aš čia darysiu ir nuo ko man pradėti?“, – dalijasi prisiminimais miškininkė.
Girininkijoje tuo metu dirbo tik du žmonės – girininkas ir ji. Patyręs kolega, Lauros akimis, taip pat nežinojo, ko tikėtis iš jaunos specialistės.
„Atrodo, kad jis irgi šiek tiek išsigando mane pamatęs“, – juokiasi L. Gaižauskaitė.
Vis dėlto netrukus jiedu tapo puikia komanda, o praktikos trūkumas virto patirtimi. Vėliau Laura perėjo dirbti į kitą girininkiją, dar vėliau tapo miško išteklių specialiste Jurbarko regioniniame padalinyje.
Praėjus dar keleriems metams, pasikeitus gyvenamajai vietai, atėjo metas ieškoti naujų profesinių iššūkių – dabar Laura dirba VMU Miškinystės skyriaus specialiste.
Miškininkystės profesiją L. Gaižauskaitė kadaise rinkosi įsivaizduodama, kad didžiąją darbo laiko dalį praleis miške, o kabinete teks būti retai. Pasak pašnekovės, dirbant regioniniame padalinyje, dienos iš tiesų būdavo judrios, tačiau dabartiniame darbe nemažai laiko tenka praleisti prie kompiuterio.
„Anksčiau dažnai visą dieną praleisdavau ant kojų. O dabar po dienos darbo prie kompiuterio grįžtu namo ir ilgiau nei minutę negaliu nusėdėti – turiu eiti, veikti“, – prisipažįsta miškininkė.
Dienos norma – apie dvidešimt kilometrų
Taigi noras judėti natūraliai išaugo į žygiavimą.
„Nors kiekvienas kalnas ir kiekvienas žygis yra skirtingi, po jų visų lieka panašus jausmas – įsimintini vaizdai, vidinė ramybė ir atitrūkimas nuo kasdienio ritmo. Būtent meilė gamtai ir noras ją pažinti labiausiai sieja mano profesiją bei laisvalaikį“, – sako L. Gaižauskaitė.
Anot pašnekovės, nuo pirmojo žygio praėjo ne vieni metai. Laura pamena, kad turėjo ir žygeivio pasą – knygutę, kurioje po žygių buvo renkami antspaudai. Ten miškininkė sukaupė gerokai daugiau kaip tūkstantį nueitų kilometrų.
Pamažu žygių geografija išsiplėtė ir už Lietuvos ribų. Laura žygiavo Zakopanėje, Dolomituose, Madeiroje, Velse, o neseniai grįžo iš dviejų savaičių kelionės pėsčiomis po Balkanų kalnus per Albaniją, Kosovą ir Juodkalniją.
L. Gaižauskaitės teigimu, pagrindinis Balkanų maršrutas truko dešimt dienų ir siekė 192 km, tačiau programėlė kelionės pabaigoje rodė apie 250 nueitų km. Likusį atstumą sudarė papildomi pasivaikščiojimai ir kopimai į viršūnes.
„Pirma mintis ryte, pradėjus žygiuoti, būdavo: „Ką aš čia darau?“. Bet tada įsivažiuoji ir viskas einasi kuo puikiausiai“, – prisimena Laura.
Išėję devintą ar dešimtą ryto, Laura su draugu nakvynės vietą pasiekdavo tik vakare. Per dieną jiedu vidutiniškai nueidavo apie 20 km, tačiau kalnuose kur kas svarbesnis rodiklis – įveiktas vertikalus pakilimas.
„Kiekvieną dieną virš tūkstančio metrų pakilimo, o kartais būdavo po du tūkstančius. Tai gana aukštos viršūnės. Buvo sudėtinga“.
Prieš kelionę Laura treniravosi vaikščiodama su 12 kg kuprine, o pačioje kelionėje nešėsi 15 kg sveriančią kuprinę.
„Lietuvoje mes kalnų neturime, todėl treniruodavomės tiesiog vaikščiodami šlaitais palei Kauno marias. Nuvykus į kalnus iš tikrųjų ištiko lengvas šokas“, – atvirauja Laura.
Svetingumas, kuris įstrigo atmintyje
Kelionės pradžioje, anot pašnekovės, slėniuose temperatūra siekė 39 laipsnius, o aukščiau laukė sniegas ir šaltos naktys. Žygeiviai planavo miegoti palapinėje ir maudytis upėse, todėl prieš išvykdama Laura pratinosi ir prie šalto vandens. Vis dėlto keliautojai dažniau rinkosi svečių namus – palapinėje tekdavo miegoti tuomet, kai nakvynės vietose nebelikdavo laisvų kambarių.
„Viršukalnėje kelias naktis miegojome palapinėje. Tikrai buvo šalta. Ir su termodrabužiais, ir su šiltu miegmaišiu, bet buvo šalta“, – pasakoja miškininkė.
Laurai atmintyje įstrigo ne tik įveikti iššūkiai, bet ir kalnuose sutikti žmonės. Vietinių svetingumas, paprastumas ir nuoširdus noras padėti lydėjo žygeivius visos kelionės metu.
Vieną dieną keliautojus užklupo stiprus lietus, audra ir perkūnija. Nuo kalno jie nusileido permirkę, nors ir buvo pasirūpinę neperšlampamais drabužiais. Tuomet šalia sustojo vyras su pikapu, pasiūlė juos pavežti iki miestelio, o ten pasirūpino jų nakvyne ir šiltu maistu.
Panašių akimirkų kelionėje netrūko. Kitą vakarą žygeiviai svečių namus pasiekė jau gerokai po vakarienės. Vis dėlto šeimininkai ne tik priėmė keliautojus nakvynei, bet ir pasirūpino, kad jie neliktų alkani.
„Ypač įsimintina tai, kad atokiuose kalnų kaimeliuose žmonės gyvena gana kukliai ir dėl sudėtingo susisiekimo ne visada turi daug maisto atsargų, tačiau vis tiek noriai dalijasi tuo, ką turi. Tokie paprasti gestai, parodytas dėmesys ir noras padėti geriausiai atskleidė vietinių svetingumą“, – priduria miškininkė.
Pavargusi, bet pailsėjusi
Paklausta, iš kur gauna jėgų tokioms kelionėms, Laura sako: „Man atrodo, labiausiai reikia dirbti su galva. Kūnas, žinoma, primena apie save. Pirmomis dienomis skaudėjo kojas ir nugarą, vėliau – čiurnas. Tačiau po rytinių abejonių ateidavo ramybė: dar vienas pakilimas, trumpa pertrauka, maistas vis gražesnėje vietoje ir kelias pirmyn. Tokiose kelionėse dienos planas būna paprastas. Nereikia galvoti apie daugybę darbų ar sprendimų – svarbiausia atsikelti ir pasiekti kitą tašką. Fiziškai tai vargina, bet galvai suteikia ramybės“, – atvirauja miškininkė.
Grįžusi iš žygio Laura jau planuoja kitą. Šiuo metu trumpesniam maršrutui ji yra numačiusi Piko kalną Azorų salose, Portugalijoje, o vėliau norėtų leistis į ilgesnį žygį Alpėse – net jeigu pirmoji mintis užsidėjus sunkią kuprinę ir vėl bus: „Ką aš čia darau?“.
