Taro, arba būrimo, kortas sudaro 78 kortos, skirstomos į du arkanus: didįjį – 22 „filosofines“ kortas, numeruojamas nuo 0 („Kvailys“) iki XXI („Pasaulis“), tarp kurių yra „Magas“, „Žynė“, „Imperatorė“, „Mirtis“, „Bokštas“, „Mėnulis“ ir „Saulė“ – ir mažąjį arkaną iš 56 paprastų kortų. Šių kortų pėdsakai Europoje siekia XIV amžių, o jų kelias driekiasi ir per Lietuvą: XVIII a. Varėnoje veikė kortų fabrikas, o 1923 m. Kaune išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos.
Seniausią įrašą paliko Karolio VI iždininkas
Britų muziejuje saugomas XIV a. rankraštis, kuriame nupieštas karalius ir du dvariškiai, lošiantys kortomis. Prancūzijoje seniausias kortų paminėjimas – karaliaus Karolio VI 1392 m. išlaidų sąskaitos: iždininkas užfiksavo mokėjimą dailininkui Žakmenui Grengonerui už tris kalades kortų su auksiniais ir spalvotais ženklais, skirtų karaliaus laisvalaikiui paįvairinti. Įraše nurodyta suma – 56 Paryžiaus soliai. Istorikų vertinimu, 1392 m. Grengonero kortos greičiausiai buvo paprastos lošimo, o ne taro kortos, o vadinamoji „Karolio VI taro“ kaladė šį vardą gavo dėl klaidingos šio iždo įrašo interpretacijos.
Henrikas VIII kortas uždraudė, į Lietuvą jos atkeliavo per Krokuvą
Pirmosios Europoje paplitusios kortos vadintos „tarot“ arba „tarochini“. Kaladėje būdavo nuo 30 iki 80 kortų, piešiniai vaizdavo karališkosios šeimos narius, o dėl didelės kainos jomis žaidė tik karaliai ir turtingieji. 1526 m. Anglijos karalius Henrikas VIII žaidimą kortomis uždraudė; 1541 m. draudimas sušvelnintas, leidus kortuoti per Kalėdų šventes. 1499 m. kortos jau buvo gaminamos Krokuvoje, iš kurios pateko ir į Lietuvą. Čia jos paplito Renesanso laikais, kai tapo populiarios tarp bajorijos.
Okultinę prasmę kortoms suteikė XIX a. prancūzas
Su slaptaisiais mokslais taro kortas susiejo XIX a. prancūzų okultistas Elifas Levi. Jis 22 didžiojo arkano kortas sugretino su 22 hebrajų abėcėlės raidėmis, naudojamomis Kabaloje, bei Sefirų (gyvybės) medžio schema, o patį taro vadino „Toto knyga“ – pagal egiptiečių žinijos ir rašto dievo Toto vardą. Žodžių „Tot“ ir „Tarot“ panašumas žmones glumina iki šiol, nes leidžia klaidingai manyti, esą tokia kortų tvarka egzistavo nuo pat jų atsiradimo.
Varėnoje veikė valstybinis kortų fabrikas
XVIII a. Lietuvoje, Varėnoje, buvo įkurtas kortų fabrikas – kortų gamyba tuo metu buvo valdžios monopolis. Valdžia skelbdavo kortų piešinių konkursus ir už laimėjimą skirdavo dideles premijas. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje Juozapas Perlis sukūrė klasicistines kortas, atspausdintas Varėnos dirbtuvėje; šiandien jos saugomos Vilniaus dailės akademijos senosios grafikos kolekcijoje kaip klasicizmo pavyzdys Lietuvoje.
Pirmosios lietuviškos būrimo kortos pasirodė 1923 m. Kaune
Iki oficialaus leidimo būrimui Lietuvoje naudotos paprastos žaidimo kortos, ranka pagražintos papildomais ženklais – liūtu, knyga, medžiu ir kitais; kalades kartais papildydavo išpuošti tūzai iš kitų kaladžių. 1923 m. Kaune išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos su reikšmę aiškinančiu užrašu per kortos vidurį. Jos rėmėsi sumažinta 36 astrologinių kortų Lenorman kalade, tačiau turėjo keturias tik lietuviškoms kortoms būdingas papildomas kortas – poną, ponaitį, ponią ir panelę.
Pati Lenorman kaladė pavadinta pagal garsiausią Napoleono epochos prancūzų būrėją Mariją Aną Lenorman (1772–1843), tačiau ši 36 kortų sistemos nesukūrė – po būrėjos mirties vokiečių leidėjai jos vardu pavadino apie 1799 m. Johano Kasparo Hechtelio Niurnberge sukurtą žaidimą „Das Spiel der Hoffnung“ („Vilties žaidimas“).
2003 m. lietuviškos būrimo kortos buvo perleistos su autentišku senuoju užrašu, tačiau naujajame leidime mažiau dėmesio skirta damoms, karaliams ir bartukams, kurie buriant šiomis kortomis turi svarbią reikšmę. Senasis autentiškas leidimas išliko tik pas būrėjus, kurie kortas paveldėjo iš kartos į kartą, jas perfotografuodavo ar atšviesdavo ir toliau naudojo.
