Lietuvoje vėl atgijo diskusijos apie slaugos ir ilgalaikės priežiūros pertvarkymą. Opozicija siūlo plėtoti dienos slaugos stacionarus, atsisakyti 120 dienų slaugos ribos, plėsti atokvėpio paslaugas, užtikrinti slaugos pagalbą namuose visą parą, įvesti bendrą skaitmeninę sistemą ir didinti slaugos bei socialinio darbo specialistų rengimą. Nors dalis šių siūlymų yra pagrįsti ir verti svarstymo, kyla pavojus, kad vėl bus kalbama tik apie pavienius sprendimus, o ne apie kur kas gilesnę problemą – poreikį sukurti veikiančią ir vientisą ilgalaikės priežiūros sistemą.
Dabartinė sistema vis dar skirsto žmogaus poreikius pagal institucijų ribas: slauga priklauso sveikatos sistemai, socialinė globa – socialinės apsaugos sistemai. Skiriasi poreikio vertinimo, finansavimo, paslaugų skyrimo tvarka ir atsakingos institucijos. Tačiau senyvo, savarankiškumo praradusio ar sunkiai sergančio žmogaus gyvenime tokios ribos neegzistuoja – jam vienu metu gali reikėti slaugytojo, gydytojo, socialinio darbuotojo ir pagalbos buityje.
Svarbiausia, kad sistema turėtų sekti paskui žmogaus poreikius, o ne atvirkščiai. Ribos tarp ministerijų neturėtų tapti kliūtimi užtikrinant būtiną pagalbą.
Vienas iš ryškiausių dabartinės sistemos prieštaravimų yra 120 dienų stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos finansavimo riba. Žmogaus sveikatos būklė nepagerėja savaime 121-ąją dieną. Jei jam vis dar būtina medicininė slauga, kalendoriaus data negali būti priežastis jos nutraukti. Tačiau vien panaikinti šią ribą taip pat nepakanka – tai galėtų lemti nepagrįstą Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) įsipareigojimą finansuoti stacionarinę slaugą, kai žmogui labiau reikia socialinės globos ar pagalbos namuose.
Sprendimą dėl tolesnės pagalbos turėtų lemti pakartotinis žmogaus sveikatos, funkcinės būklės ir socialinių poreikių įvertinimas, o ne dienų skaičius. Jei išlieka medicininės slaugos poreikis – ji turi būti tęsiama. Jei dominuoja socialinės globos poreikis – turi įsijungti socialinė sistema. Jei žmogus gali saugiai gyventi namuose – turi būti užtikrintas pakankamas paslaugų paketas.
Finansavimo šaltinių ribos neturėtų lemti žmogaus „stumdymosi“ iš vienos sistemos į kitą. Be to, finansavimas turėtų atspindėti realų paciento priežiūros sudėtingumą. Įstaigos, kurios priima sunkiausius pacientus, neturėtų būti finansiškai baudžiamos.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ne kartą atkreipė dėmesį į ilgalaikės priežiūros fragmentaciją Lietuvoje tarp Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei savivaldybių. 2025 m. ekonominėje Lietuvos apžvalgoje EBPO nurodė, kad apie 40 proc. vyresnių žmonių, turinčių bent vieną kasdienės veiklos apribojimą, pranešė apie nepatenkintus ilgalaikės priežiūros poreikius. Nepakankamai suteiktos valstybės paslaugos kaina perkeliama šeimai, o tai lemia šeimos pajamų mažėjimą, karjeros galimybių praradimą ir neigiamą poveikį paties slaugančiojo fizinei bei psichologinei sveikatai. Ilgalaikė priežiūra yra ne tik sveikatos ar socialinės apsaugos, bet ir šeimos, darbo rinkos, ekonomikos, lyčių lygybės ir demografijos klausimas.
Racionaliu sprendimu laikoma dienos slaugos paslaugų idėja, kuri leistų pacientui vakare grįžti namo, o jo artimiesiems – išlikti darbo rinkoje. Tokios paslaugos galėtų padėti sumažinti nereikalingų hospitalizacijų ir stacionarinės slaugos poreikį.
Svarbu aiškiai atskirti slaugą nuo paliatyviosios pagalbos, kuri skirta pacientams, sergantiems gyvybei grėsmingomis ligomis, kai svarbiausi tampa simptomų kontrolė ir gyvenimo kokybė.
Visą parą prieinama slaugos pagalba namuose galėtų būti organizuojama regioniniu modeliu, apimančiu visą parą veikiančią konsultaciją ir mobilią slaugos komandą. Tai galėtų padėti išspręsti dalį problemų namuose ir sumažinti skubiosios pagalbos bei ligoninių apkrovą.
Bendra sveikatos ir socialinių paslaugų skaitmeninė platforma būtų naudinga, tačiau pati savaime nesujungs fragmentuotos sistemos. Būtinas vienas žmogaus poreikio įvertinimas, vienas individualus priežiūros planas, vienas atvejo koordinatorius ir vienas iš abiejų paslaugų sudarytas paketas. Ypač svarbus teisėto atstovavimo ir ankstyvos atvejo vadybos mechanizmas vienišiems žmonėms.
Dirbtinis intelektas gali padėti prognozuojant priežiūros poreikį, tačiau sprendimai dėl paslaugų teikimo prioritetų negali būti perduoti algoritmams. Galutinė atsakomybė turi likti žmogui.
Pritariama siūlymui didinti slaugos bei socialinio darbo specialistų rengimą, tačiau svarbiausia yra užtikrinti konkurencingą atlyginimą, normalų darbo krūvį ir karjeros perspektyvas, kad absolventai liktų dirbti ilgalaikės priežiūros srityje. Mokymas turėtų būti modulinis ir grįstas kompetencijomis, atitinkančiomis realius darbo poreikius.
Naujojo sveikatos apsaugos ministro Lino Kukuraitis prioritetas – glaudesnė sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų sąveika bei ilgalaikės priežiūros modelio, apimančio ir slaugą, ir globą, įgyvendinimas nuo 2028 metų, numatant abiejų sistemų finansavimo sujungimą. Tai suteikia galimybę politiniam susitarimui.
Lietuvos visuomenė sensta, todėl ilgalaikės priežiūros poreikis artimiausiais dešimtmečiais didės. Būtinas nacionalinis susitarimas, kuris užtikrintų, kad žmogaus poreikis, o ne kalendorinė diena lemia paslaugą; kad pagalba organizuojama kuo arčiau žmogaus namų; kad šeimos narys nelaikomas nemokamu ištekliumi; ir kad finansavimas seka paskui žmogų.
Reforma bus sėkminga, kai sistema taps suprantamesnė, greitesnė ir saugesnė žmogui ir jo artimiesiems, o žmogaus orumas bus laikomas kokybės rodikliu.
