Dainius Varnas
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Demokratų frakcija „Vardan Lietuvos“
Dirbtinis intelektas jau seniai nebėra vien technologijų sektoriaus tema. Jis tapo kasdienio gyvenimo, verslo, švietimo, kūrybos ir viešojo administravimo dalimi. Vieniems DI atrodo kaip atsakymas į daugelį šiandienos iššūkių, kitiems – kaip grėsmė žmogaus darbui, kūrybai ir laisvei. Abi pozicijos suprantamos, tačiau svarbiausias klausimas išlieka tas pats: kur dirbtinis intelektas gali padėti valstybei, o kur jo taikymas privalo turėti aiškias ribas?
Lietuvoje daug diskutuojama apie DI poveikį darbo rinkai, kultūrai, švietimui ar žiniasklaidai. Tačiau gerokai rečiau kalbama apie sritį, kurioje jo nauda galėtų būti akivaizdi – perteklinės biurokratijos mažinimą. Valstybės aparate vis dar gausu pasikartojančių procedūrų, perteklinių pažymų, dubliuojamų duomenų ir rankinio informacijos perkėlimo iš vienos sistemos į kitą. Jeigu valstybė nusprendžia diegti dirbtinį intelektą, pirmiausia jis turėtų tapti ne naujų pareigybių kūrimo, o biurokratijos mažinimo įrankiu. Kitaip tariant, šluota ten, kur jos seniai reikia.
Užsienio praktika rodo kryptį
Brandžios valstybės dirbtinį intelektą diegia ne todėl, kad tai madinga technologija. Jos pirmiausia susitaria dėl taisyklių, atsakomybės ir ribų. Europos Sąjungos DI aktas remiasi rizikos principu – kuo didesnį poveikį žmogaus teisėms, saugumui ar viešosioms paslaugoms gali turėti sistema, tuo griežtesni reikalavimai jai taikomi.
Jungtinėse Valstijose NIST rizikų valdymo sistema pabrėžia ne pačią technologiją, o atsakomybę už jos naudojimą. Jungtinė Karalystė dirbtinį intelektą sieja su viešųjų paslaugų efektyvumu ir produktyvumu, o ISO/IEC 42001 standartas numato aiškias DI diegimo taisykles organizacijose – nuo rizikų vertinimo iki atsakomybės pasidalijimo.
Pamoka paprasta: pažangios valstybės pirmiausia susikuria aiškias žaidimo taisykles ir tik tada sprendžia, kur dirbtinis intelektas gali sutaupyti laiko, lėšų ir žmogiškųjų išteklių.
Kur DI valstybei naudingiausias
Didžiausia dirbtinio intelekto nauda viešajame sektoriuje atsiranda ten, kur šiandien atliekamas pasikartojantis administracinis darbas – rūšiuojami prašymai, tikrinami dokumentai, ieškoma informacijos teisės aktuose, dubliuojami duomenys ar rengiami standartiniai atsakymai. Tokiose srityse DI gali tapti patikimu pagalbininku, leidžiančiu valstybės tarnautojams daugiau dėmesio skirti sprendimams, kurių algoritmai priimti negali.
Jeigu sistema gali automatiškai nustatyti, kad pilietis reikiamą dokumentą jau yra pateikęs kitai institucijai, kodėl jis turėtų tai daryti dar kartą? Jeigu algoritmai per kelias sekundes gali aptikti teisės aktų prieštaravimus, kodėl tam vis dar skiriamos savaitės rankinio darbo?
Todėl svarbiausias klausimas nėra tai, kiek dirbtinio intelekto įdiegs valstybė. Kur kas svarbiau, ar kartu bus peržiūrėti patys procesai – atsisakyta nereikalingų procedūrų, sumažinta administracinė našta ir sudarytos sąlygos institucijoms keistis duomenimis be papildomo piliečio tarpininkavimo.
Sprendimai, kuriuos turi priimti žmogus
Yra sričių, kuriose dirbtinis intelektas negali tapti galutiniu sprendimų priėmėju. Karyba, medicina, baudžiamoji justicija, socialinės paramos skyrimas, rinkimai ir įstatymų leidyba reikalauja ne tik duomenų analizės, bet ir moralinės, teisinės bei politinės atsakomybės. DI gali analizuoti, perspėti ir pasiūlyti alternatyvas, tačiau atsakomybė už galutinį sprendimą privalo likti žmogui.
Technologija gali apdoroti daugiau informacijos nei žmogus, tačiau ji neturi nei sąžinės, nei demokratinio mandato. Kartais net netobulas, bet atsakingai priimtas žmogaus sprendimas yra vertingesnis už nepriekaištingai apskaičiuotą atsakymą, kurio niekas negali paaiškinti piliečiui.
DI ir Seimas
Mintis apie „DI Seimą“ gali skambėti kaip intelektinis eksperimentas. Galėtume net juokais pasiūlyti algoritmams vasarą pasipraktikuoti, o rudenį patikėti jiems teisės aktų projektų analizę. Tačiau tuo ir baigiasi eksperimentas.
Parlamentas nėra tekstų gamybos mašina. Tai vieta, kur susiduria skirtingi interesai, vertybės, regionų patirtys ir politinė atsakomybė. Balsuoti, prisiimti atsakomybę ir savo sprendimus paaiškinti rinkėjams gali tik žmogus.
Tačiau tai nereiškia, kad Seime dirbtiniam intelektui nėra vietos. Priešingai – jis galėtų greitai parodyti teisės aktų prieštaravimus, įvertinti administracinę naštą, palyginti kitų valstybių praktiką ar apskaičiuoti galimas reguliavimo pasekmes. Tai leistų parlamentarams mažiau laiko skirti techniniam darbui ir daugiau – sprendimų esmei.
Nuo technologijos prie atsakomybės
Dirbtinis intelektas kelia ne vien technologinius klausimus. Kuo daugiau galios suteikia technologijos, tuo svarbesnė tampa žmogaus atsakomybė. Reikia mokėti atsirinkti šaltinius, suprasti kontekstą, atpažinti klaidas ir prisiimti atsakomybę už galutinį sprendimą. Vien informacijos gausa dar negarantuoja išminties.
Ko Lietuvai reikėtų imtis
Pirmasis žingsnis turėtų būti viešojo sektoriaus procesų auditas – būtina nustatyti, kur daugiausia laiko ir lėšų eikvojama mechaniniam administraciniam darbui, ir būtent ten pirmiausia diegti DI sprendimus. Kiekviena institucija turi aiškiai apibrėžti atsakomybę, įvertinti rizikas, užtikrinti duomenų apsaugą ir informuoti pilietį, kada jis bendrauja su automatizuota sistema.
Ne mažiau svarbu, kad dirbtinis intelektas netaptų dar vienu biurokratijos plėtros įrankiu. Jeigu įdiegus naują technologiją procedūrų nesumažėja, vadinasi, nepasiektas pagrindinis jos tikslas.
Dirbtinis intelektas į valstybės valdymą ateis nepaisant to, ar to norime. Tačiau nuo mūsų priklausys, ar jis taps dar vienu biurokratijos sluoksniu, ar pagaliau padės jo atsikratyti. Demokratijos jis nepakeis. Ir neturi pakeisti. Tačiau jis gali tapti tuo įrankiu, kuris iššluos nereikalingą administracinį balastą ir leis valstybei dirbti greičiau, paprasčiau bei protingiau.
