2026 m. rugsėjo 10 d. pranešimas žiniasklaidai.
2026 m. rugpjūčio 22-osios audra buvo išskirtinė. Ventėje vėjo greitis pasiekė 33,1 m/s, o piko metu be elektros liko daugiau kaip 268 tūkst. vartotojų. ESO tinkle galiausiai suskaičiuota apie 11 tūkst. pažeidimų.
Tokios stichijos be pasekmių nepraeina. Todėl būtų neteisinga kaltinti elektrikus, kurie dienomis ir naktimis važiavo į gedimų vietas, šalino medžius, keitė atramas ir atkūrinėjo tinklą. Dirbo ESO, rangovai, „Litgrid“, į pagalbą atvyko specialistai iš Latvijos ir Lenkijos.
Bet žmonių pastangos po audros ir valstybės pasirengimas audrai – du skirtingi dalykai.
Ir būtent dėl pasirengimo turime rimtų klausimų.
2021 m. sausį Lietuvą užklupo ne audra, o rekordinis šlapio sniego snygis. Sniego neatlaikę medžiai lūžo ir griuvo ant elektros linijų. Su tiekimo sutrikimais tada susidūrė apie 290 tūkst. ESO klientų. Jau tada buvo kalbama apie spartesnį kabeliavimą, pavojingų medžių šalinimą, platesnes proskynas, didesnes brigadų pajėgas, generatorius ir geresnį institucijų bendradarbiavimą.
Praėjo treji metai – 2024-aisiais Lietuvą užklupo audra „Kirsti“. Tada tiekimo sutrikimus patyrė beveik 460 tūkst. vartotojų, o paskutiniams klientams elektra buvo atkurta tik po daugiau nei savaitės. Po šios audros Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) ESO pateikė jau labai konkrečius įpareigojimus: išanalizuoti dažnus 10–35 kV linijų atsijungimus, gerinti bendradarbiavimą su savivaldybėmis, peržiūrėti rangovų sutartis ir generatorių panaudojimą, geriau koordinuoti darbus, prioritetą teikti ryšio objektams, baigti išmaniojo tinklo valdymo diegimą ir rengti praktines pratybas.
Dabar turime 2026-uosius. Ir vėl kalbame apie medžius, 10 kV oro linijas, generatorius, savivaldybių ir ESO bendradarbiavimą bei informacijos trūkumą. Kai po trijų skirtingų stichijų kartojasi tie patys klausimai, juos sunku toliau vadinti neišmoktomis pamokomis. Tai jau nepadaryti arba iki galo nepadaryti darbai.
Vienas skaičius čia ypač iškalbingas. VERT pirmininko duomenimis, bendradarbiavimo susitarimus dėl veiksmų stichijų metu ESO buvo sudariusi tik su 17 iš 60 savivaldybių. Kur nuėjo investicijos? Negalime apeiti ir tinklo atnaujinimo. Valstybės kontrolė jau anksčiau nustatė, kad dalis skirstomojo tinklo atnaujinimo projektų vėlavo, o dalis infrastruktūros buvo eksploatuojama ilgiau, nei numatyta jos tarnavimo trukmė.
Čia iškyla ir garsusis 160,2 mln. eurų klausimas. Jį reikia aiškinti tiksliai. Tai nėra milijonai, kurie tiesiog gulėjo ESO sąskaitoje nepanaudoti. VERT nustatė, kad 2018–2021 m. ESO investicijų grąža dėl mažesnių, nei buvo numatytas poreikis, investicijų į nusidėvėjusį turtą nustatytą dydį viršijo 160,2 mln. eurų. Man šioje istorijoje svarbiausias ne pats skaičius. Daug svarbiau sužinoti, kokie tinklo atnaujinimo darbai tuo metu liko nepadaryti ar buvo nukelti. Ir dar konkrečiau – ar tarp rugpjūčio 22-osios audros sunaikintų linijų buvo tokių ruožų, kuriuos buvo numatyta rekonstruoti anksčiau?
Jeigu buvo, tai jau labai konkretus atsakymas į klausimą, kiek šios audros padarinių buvo neišvengiama stichija, o kiek – ankstesnių investicinių sprendimų pasekmė.
Šių metų audra labai aiškiai parodė pažeidžiamiausią vietą. Komitete pateiktais duomenimis, net 90,8 proc. pažeidimų teko 10 kV tinklui. Didelė jo dalis vis dar yra oro linijos. Kabeliavimas spartinamas, ir tai teisinga kryptis. Tačiau turime pradėti matuoti ne tik išleistus milijonus ir paklotus kilometrus.
Žmogui svarbiausias rodiklis kur kas paprastesnis: kiek laiko jo namuose nėra elektros. Tas pats pasakytina apie medžius. Seimo komitete vėl girdėjome, kad elektros linijų proskynos Lietuvoje yra siauresnės nei kai kuriose kaimyninėse valstybėse, o pavojingų medžių šalinimą vis dar stabdo teisinės ir administracinės procedūros. Apie tą pačią problemą kalbėjome dar po 2021 m. snygio.
Penkeri metai – pakankamas laikas ne tik diskutuoti.
Generatorius sandėlyje dar nėra pasirengimas
Audra parodė ir generatorių logistikos spragas. Praėjus savaitei nuo stichijos, nuolatinio elektros tiekimo dar neturėjo apie 30 tūkst. klientų, o valstybės generatorių rezervas buvo atvertas tik tada. ESO tuo metu dar rinko iš savivaldybių informaciją apie papildomą poreikį.
Todėl svarbu ne vien tai, kiek generatorių turime. Iš anksto turi būti aišku, kur jie laikomi, kas juos pristato ir kokie objektai gauna prioritetą – vandenvietės, gydymo ir socialinės įstaigos, ryšio infrastruktūra ar žmonės, kurių sveikata priklauso nuo elektros. Tokie sprendimai turi būti parengti iki audros, o ne dėliojami jai jau praėjus.
Ar strateginė energetikos įmonė turi būti valdoma kaip eilinė bendrovė?
Šios dienos diskusijoje išryškėjo ir platesnis klausimas – kaip apskritai valdome nacionaliniam saugumui svarbias energetikos įmones. Seimo kanceliarijos Tyrimų skyriaus pristatyta kitų ES ir EBPO valstybių praktika rodo, kad vieno modelio nėra. Tačiau skirtumai nuo Lietuvos yra verti dėmesio.
Vokietijoje 100 proc. valstybės valdomose kritinės infrastruktūros bendrovėse valstybei ir Vyriausybei tiesiogiai atstovaujama priežiūros organuose. Prancūzija, siekdama visiškos strateginės kontrolės energetikos sektoriuje, išpirko visas EDF akcijas ir bendrovę vėl visiškai kontroliuoja valstybė. Lenkijoje strateginių energetikos įmonių valdyme valstybei numatytos specialios teisės.
Austrijoje, Norvegijoje ir Latvijoje aiškiau atskiriamos įprastos komercinės ir strateginę reikšmę turinčios valstybės bendrovės, pastarosiose paliekant stipresnį valstybės atstovavimą ir galimybę daugiau dėmesio skirti ilgalaikei infrastruktūrai, o ne vien finansiniam rezultatui.
Nesiūlau Lietuvai aklai kopijuoti Prancūzijos, Lenkijos ar kurios nors kitos valstybės. Bet klausimą sau užduoti turime. Šiandien „Ignitis grupės“ akcininko teises įgyvendina Finansų ministerija. Jos atstovai dalyvauja Stebėtojų tarybos darbe, tačiau Energetikos ministerijos atstovų joje nėra.
Galbūt toks modelis puikiai atitinka korporatyvinio valdymo standartus. Tačiau energetikos sistema nėra vien korporatyvinio valdymo klausimas. Kai kalbame apie elektrą ligoninei, vandenvietei, ryšio bokštui ar šimtams tūkstančių namų, kalbame ir apie nacionalinį saugumą. Todėl verta rimtai įvertinti, ar valstybės energetinio saugumo ir tinklo atsparumo interesas „Ignitis grupės“ valdyme šiandien turi pakankamą svorį.
Ne tam, kad politikai pradėtų vadovauti energetikos įmonėms, o tam, kad būtų aiškiai nustatyta, už kokį infrastruktūros atsparumą valstybės valdoma strateginė įmonė yra atsakinga. Pelningumas yra svarbus. Dividendai valstybei taip pat reikalingi. Bet elektros tinklas nėra eilinis komercinis turtas.
Po šios audros reikėtų mažiau pažadų
Pažeidžiamiausios 10 kV linijos, ypač einančios per miškus, turi būti tvarkomos pirmiausia. Pavojingų medžių šalinimo taisyklės turi būti tokios, kad problema būtų sprendžiama prieš audrą, o ne tada, kai medis jau guli ant laidų.
Generatorių rezervas turi būti susietas su konkrečiais savivaldybių ir kritinių objektų planais. ESO, savivaldybių ir krizių valdymo institucijų bendradarbiavimas turi būti praktiškai išbandytas, o ne egzistuoti tik dokumentuose.
Ir pagaliau turėtume viešai matyti ne vien tai, kiek ESO kasmet investavo. Norėčiau matyti, kiek modernizavimo projektų vėluoja. Kiek rizikingų linijų sutvarkyta. Kiek žmonių po didelės audros elektrą atgauna per 24 valandas, kiek per 48, o kiek vis dar jos neturi po 72 valandų. Tai būtų daug aiškesnis tinklo atsparumo matas nei dar vienas skaičius apie šimtus milijonų investicijų.
VERT dabar tiria rugpjūčio 22-osios audros aplinkybes. Reikia sulaukti jos išvadų ir aiškiai atskirti tai, ko objektyviai negalėjo atlaikyti joks tinklas, nuo to, ką galėjome padaryti geriau. Tačiau visų atsakymų laukti nereikia. Po 2021 m. rekordinio snygio jau žinojome, kad turime problemą. Po 2024 m. „Kirsti“ gavome labai konkretų darbų sąrašą.
Dabar 2026-ieji. Kai trečią kartą grįžtame prie tų pačių problemų, nebeužtenka pasakyti, kad šį kartą tikrai pasimokysime. Reikia pasakyti, kas bus padaryta, iki kada ir kas už tai atsakys.
