Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje veikia paroda „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.“, skirta gamtos istorijos tyrinėjimams Lietuvoje. Paroda kviečia į pažintinę kelionę po gamtamokslinius leidinius, senus dokumentus ir autentiškus eksponatus iš VU muziejų bei kolekcijų, pasakojančius apie gamtos pažinimo tradicijų pradžią ir raidą šalyje.
Apie herbariumų reikšmę, darbą su augalais ir botaninius atradimus pasakoja VU Gyvybės mokslų centro mokslininkas, botanikos mokslų daktaras Mindaugas Rasimavičius, kurio iniciatyva parengta ir paroda. Jis dalijasi įžvalgomis apie Lietuvos augalijos tyrimų istoriją, reikšmingus mokslo žmones ir dabartines aktualijas.
Pasak M. Rasimavičiaus, Lietuvos augalija pradėta tyrinėti XVIII a., o pirmasis Lietuvos florą moksliškai aprašė prancūzas Žanas Emanuelis Žiliberas. Tačiau jis pabrėžia, kad anksčiau Europa jau turėjo rimtus mokslinius veikalus, o Lietuva ilgą laiką buvo neištyrinėtas kraštas. Nors Ž. E. Žilibero veikalas „Flora Lituanica“ minimas kaip vienas pirmųjų, iš dabartinės Lietuvos teritorijos jame paminėta vos keletas augalų. Didžiausią indėlį į dabartinės Lietuvos botaniką įnešė Jundzilų šeima, Stanislovas Balys Gorskis ir Johanas Frydrichas Volfgangas.
„Dabar tikrai nesame spartuoliai“, – pripažįsta mokslininkas, apžvelgdamas gamtos mokslų raidą. Jis mini ir tokius darbus kaip J. Jundzilo dalyvavimas pirmoje ekspedicijoje, skirtos Lietuvos florai dabartinėje teritorijoje pažinti, tačiau pažymi, kad surinkti herbariumo pavyzdžiai po 1832 m. VU uždarymo buvo išvežti ir dabar saugomi Kyjive.
M. Rasimavičius išreiškia norą pasikalbėti su įvairiais praeities botanikais, tokiais kaip Ž. E. Žiliberas, Povilas Snarskis, Marija Natkevičaitė-Ivanauskienė, Vytautas Galinis, Antanas Minkevičius, Irena Šarkinienė. Jis domisi jų pasirinkimais, darbu sudėtingomis politinėmis sąlygomis, atsidavimu savo sričiai bei gebėjimu išsaugoti kolekcijas.
VU herbariumo vertingumas slypi retuose, vadinamuose tipų, pavyzdžiuose – pirmą kartą apibūdintos rūšies augaluose. Herbariumas saugo XIX–XX a. lietuvių ir VU mokslininkų aprašytų išskirtų tipų pavyzdžius, tarp kurių minimos P. Snarskio ir V. Galinio aprašytos rūšys. Taip pat unikalus pavyzdys, įrodantis dviejų plūdžių rūšių hibrido, kurį V. Galinis aprašė kaip *Potamogeton × vilnensis*, egzistavimą.
Senieji herbariumai – tai tarsi „žaliųjų duomenų bankas“. Be augalo pavadinimo ir rinkimo datos, etiketėse nurodoma tiksli augavietė, leidžianti kitiems mokslininkams pasiekti tą pačią vietą. Pats herbariumo pavyzdys atskleidžia morfologiją, anatomiją, genetiką ir net chemiją. Herbariumo pavyzdys yra nenuginčijamas įrodymas apie rūšies egzistavimą konkrečioje teritorijoje. Taip pat minima, kad Jurgis Ambraziejus Pabrėža rinko herbariumo pavyzdžius ir užrašinėjo lietuviškus augalų vardus, kurie išliko iki šių dienų.
Pasak mokslininko, gamtoje dar daug neatrastų paslapčių. Nors „Lietuvos flora“, išleista 1959–1980 m., buvo svarbi, dabar ji moraliai pasenusi. Nuolat vyksta augalų migracija, atsiranda nauji svetimžemiai. M. Rasimavičius pabrėžia, kad net kiaulpienės rūšiai tiksliai identifikuoti reikia kruopštaus darbo su specifiniais mikropožymiais.
Invazinius augalus, tokius kaip lubinai, mokslininkas vadina „biologinėmis šiukšlėmis“, nes jie išstumia vietinę augmeniją ir mažina biologinę įvairovę. Jis skiria invazinius augalus nuo natūralizuotų svetimžemių, kurie nėra tokie agresyvūs.
Unikaliais M. Rasimavičius laiko kreidos periodo augalus – varpenius ir asiūklius, kurių protėviai augo prieš milijonus metų ir formavo anglies klodus. Jis įžvelgia stebuklą augalų smulkiausiuose morfologiniuose ir ląstelių sandaros elementuose, kuriuos galima pamatyti per didinamąjį stiklą.
Šiuo metu vyrauja genetiniai, biocheminiai, biotechnologiniai tyrimai, o klasikinė botanika, reikalaujanti darbo lauke ir kantrybės, tampa deficitine. Mokslininkas apgailestauja, kad trūksta specialistų, galinčių atlikti lauko tyrimus ir identifikuoti augalus.
Asmeniniu mylimiausiu augalu mokslininkas įvardija dilgėlę, tiek dėl jos ekologinės svarbos, tiek dėl įvairovės Lietuvoje. Taip pat, kaip dzūkas, jis žavisi pušimis, kurios geba augti sunkiai įveikiamose vietose.
Paroda VU bibliotekoje, anot M. Rasimavičiaus, verta dėmesio, nes leidžia pamatyti anksčiau nematytų dalykų, suteikia pagrindą suvokti savo srities istoriją ir atrasti įkvėpimo iš ankstesnių kartų pasiekimų. Joje eksponuojama ir Liudviko Bojanus knyga apie balinius vėžlius, laikoma viena išsamiausių, bei kitų ankstesnių mokslininkų darbai.
Paroda „Historia naturalis: gamtos mokslai Vilniaus universitete 1781–1832 m.“ VU bibliotekoje veikia iki 2026 m. rugsėjo 30 d. Darbo laikas: pirmadieniais–ketvirtadieniais 9.00–17.00, penktadieniais 9.00–15.45. Siūloma užsakyti ekskursijas grupėms.
